Čia aš, Šimas Burbulis. Kai vieną dieną Trakų rajonas pavirs mažąja Šveicarija ir man beliks pasitraukti į užtarnautą poilsį, visada prisiminsiu, kad rajono gyventojams, tam kertiniam etnosui, įskiepijau drąsos juoktis iš dalykų, kuriuos ne visada lengva pakeisti.
Sugretino dvi nuotraukas
Ačiū tai pilietiškai ir demokratinės visuomenės piliečių daliai, kuri šią savaitę interneto kanalais paskleidė istorinės akimirkos nuotrauką – Josifas Stalinas patenkintas spaudžia ranką Joachimui fon Ribentropui po garsaus „Molotovo-Ribentropo” pakto pasirašymo.
Šita nuotrauka savaime visai nejuokinga, kol jos nesugretinome su kitu, Trakų rajone įvykusiu vienu smulkiu politiniu įvykiu.
Aišku, tas vadinamasis politinis įvykis buvo labai jau mizernas ir nevertas didesnio aptarimo. Bet jeigu patys įvykio dalyviai norėjo jam suteikti dirbtinai blizgančio patoso, nū tai ir Burbulis pratęs visą šitą anturažą įvėlęs savo komentarą.
Ką gali sutarti du veidmainiai?
Taigi, Trakų liberalų jaunasis lyderis Andriukas Šatevičius ir Trakų konservatorių dirbtinis lyderis Jonukas Kietavičius sukirto rankomis, kad per artėjančius vietos savivaldos rinkimus jie kovos petys petin ir visais būdais saugos švenčiausiąją koaliciją.
Kaip ir „Molotovo-Ribentropo“ pakto metu, taip ir dabar mūsų politikai provincialai faktiškai susitarė dėl Trakų rajono pasidalijimo. Viskas, šitie du dideli vaikai taip įsijautė į žaidimus smėlio dėžėje, kad patys nežinodami kaip, šiek tiek apsirgo Napoleono didybės manijos kompleksu. Nū nieko, šitas dalykas lengvai pagydomas, jeigu rajone į rinkimus pradės eiti kritiškai galvojantis rinkėjas.
Bet istorinis „Molotovo-Ribentropo“ pakto pasirašymas įdomus ne tik tuo, kad du strategai pasidalino įtakų zonas, bet dar ir dėl to, kad jie susitarė vienas kito nepulti. Suprask, nepuolimo paktas. Tik kaip dažniausiai ir būna tokiuose susitarimuose, viena iš susitariančiųjų šalių dar pasirašydama šitą sutartį, žinojo, kad ji anksčiau ar vėliau užpuls savo vadinamąjį sąjungininką.
Vat taip ir įvyko, kad naivusis Josifas Visarionovičius su Molotovu tikėjo, kad Hitleris su Ribentropu nepuls gerosios dūšios motulės Rusijos ir suteiks jai šiek tiek lebensraum. Apie tai, kaip netrukus buvo sulaužytas nepuolimo susitarimas, visi žinome iš istorinių vadovėlių, o mes grįžkime prie paralelių.
Sugretiname abi nuotraukas ir tiesiog pradedam juoktis iki begalybės. Jeigu tarp juodbruvo Stalino ir Šatevičiaus galime dėti lygybės ženklą, tai tokį panašumą galime įžvelgti ir tarp blondinų Ribentropo ir Kietavičiaus. Visgi, būtų menkas juokutis iš tokio nuotraukų sugretinimo, jeigu ne įžvalgi Burbulio politinė analizė, kuri suteikia esmės šitam fotokadrui.
Garbės ir naudos troškimas bei išdavystė
Gerbiamieji, argi jums ne akivaizdu, kad už Šatevičiaus-Kietavičiaus rankų paspaudimo slepiasi natūraliai užprogramuota politinė išdavystė? Neabejoju, kad lygiai taip pat kaip Stalinas mąstė, taip ir Šatevičius dabar vaikiškai samprotauja, kad tavęs negali apgauti tas, kuris už nugaros pastoviai tave apkalbinėja.
Mielieji, kas jeigu ne ponas Kietavičius dar opozicijoje tūnodamas visiems su giliausia panieka pasakojo, kad Andriukas menkavertis politikas, kad Andriukas net kelių loginių sakinių negeba suregzti, kad Andriuką reikia kuo skubiau iš mero posto versti. Ir tos litanijos, kad būtinai reikia, jog Andriukas paviešintų savo brandos egzaminų atestatą.
Suprantu, tuo metu Kietavičiuje įsitaisęs garbėtroškos kirminas trukdė jam galvoti realistiškai ir pagaliau pripažinti būties neišvengiamybę, kad Andriukas ir kaip politikas, ir kaip žmogus yra žymiai pranašesnis už savo buvusį mokytoją, nes mokosi greičiau. Ir kad Andriukas politikoje eis toliau už Kietavičių, kuris keičia partijas kaip kojines ir neranda pastovios vietos.
Bet dabar ponulis Kietavičius aprimo, o grįžęs sveikas protas leido jam į viską pažiūrėti kitaip ir pagaliau suvokti, kad koks skirtumas, ar tu meras, ar tik mero pavaduotojas, jeigu naivusis Andriukas tau leidžia veikti taip, tarytum tu ir būtum meras de facto.
Juk mes nekvaili, juk net iš kasdienių politinių veiksnių matome, kad Andriuką už virvučių tampo Jonukas. Nepamirškime, kad būtent prie Kietavičiaus, jo sutuoktinė Oksana patapo Lentvario „Versmės“ gimnazijos direktore. Jonukas suprato, kad galima daug ką nuveikti ar gauti ir nebūnant aukščiausiuoju.
Burbulis apie Lentvario „Versmės” gimnazijos politiko sutuoktinės paskyrimą į direktores
Reali grėsmė partnerystės paktui
Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad čia būtent Kietavičius įtikino Andriuką, kad jiems būtina pasidaryti bendrą nuotrauką ir parašyti apie koalicijos tariamąją tvirtybę. Patys primeskite, kam Trakų liberalams viešai demonstruotis, kad jie geruose santykiuose su tais, kurie neturi jokio politinio svorio rajone?
Teigiu, kad iš šitos politinės rinkodaros liberalai netgi prarado ne vieno rinkėjo balsą, nes kažkam tikrai nepatiko, kad daug žadantis Andriukas taip glaudžiai tūsinasi su į saulėlydį besiridenančiu Kietavičiumi.
Ir atvirkščiai, konservatoriai tik laimėjo iš to, nes bus nemažai rinkėjų, kurie atėję prie balsadėžių pasimes, nes galvos, kad balsuoti už Kietavičių, tai tas pats, kas balsuoti už liberalus. Mielas Andriuk, Jonukui tu įdomus tik tuo atveju, jeigu Trakų liberalai ir per šiuos rinkimus dirbs kaip žvėrys negailėdami jėgų ir pinigų agitacijai.
Bet jeigu tik bus matyti, kad rinkėjai neatleis Trakų liberalams už uždarytą Trakų ligoninės akušerijos skyrių, už nevaldomas šildymo kainas, už neaiškius Trakų stadiono pirkimų užkulisus, už nesprendžiamą problemą su vandens kokybe bei nepotizmą, korupciją, aroganciją ir daugybę kitų klausimų, tada Kietavičius pirmas krausis manatkes ir bėgs iš skęstančio žiurkių laivo. Ir bus atia atia partnerystės paktui.
Burbulis apie politikų užmojus neskaidriai supirkti seną Trakų stadiono inventorių
Intelektualų partijos fiasko Trakuose
Gerbiamieji rajono rinkėjai, kurie automatu visada eina balsuoti tik už konservatorius. Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad Trakų konservatoriai yra tuščia vieta rajone ir dėl to, kad jie nekelia savo kandidato į merus. Čia tas pats, kad kažkas paimtų ir trenktų jums šlapiu skuduru per marmūzę.
Kaip konervatoriai gali eiti į priekį nevedini lyderio?! Beveik visose Lietuvos savivaldybėse konservatoriai iškėlė savo kandidatus į merus, o Trakų rajone jo nėra. Čia konservatoriai pardavė savo rinkėjus?
Kad Kietavičius gali prikabinti makaronų Andriukui, kad tipo aš tau darau paslaugą nekeldamas savo kandidatūros ir pagerindamas tavo galimybes laimėti rinkimus, tai tikiu. Greičiausiai taip ir buvo. Bet negi ir jūs tikite šiomis pasakaitėmis? Ne, drįsčiau prognozuoti, kad mero rinkimuose, Kietavičius geriausiu atveju liktų ketvirtas ar net penktas ir jis tiesiog nenori apsijuokti, todėl sugalvojo istoriją, kad aukojasi vardan savo auklėtinio.
Tik save mylintis Kietavičius tarp rajono konservatorių net nebando ieškoti naujų charizmatiškų lyderių, kurie galėtų vesti konservatorių sąrašą į priekį. Bet gal jaunoji charizma nieko bendro nenori turėti su tokiais kietavičiais?
Suvokite situacijos beviltiškumą, kai viena iš istoriškai stipriausių valstybės partijų neturi savo kandidato į merus istorinėje sostinėje. Partija, kuri pozicionuoja save pačia inteletualiausia, nesugeba surasti to intelekto tarp rajono konservatorių. Gėda. Tiesiog turėtų būti žiauriai gėda, matant iki kur nusirito Trakų konservatoriai, kai ten reikalų spręsti atėjo Jonukas.
Tad konservatorių elektoratas turėtų rimtai pagalvoti, ar verta balsuoti už tuos, kurie vaidina Trakų konservatorius. Galite manimi netikėti, bet rajono politinis veikėjas Ramūnas Aušrotas su savo „Nacionaliniu susivienijimu“ atrodo rimtesnis vertybinis konservas nei tie, kurie tik dedasi tokiais.
Verkia motulė dėl naivaus sūnelio…
Yra ir dar viena intriguojanti aplinkybė. Galime krikščioniškai nuoširdžiai užjausti Trakų liberalų motinėlę Edita Rudelienę už jos kerštingą būdą. Mums ji gali nepatikti, kaip visiškai siauro akiračio ir mąstymo, nediplomatiška, tiesiog prie ekrano snaudžianti arba telefoną skrolinanti provincialė, atsitiktinai patekusi į didžiąją politiką.
Bet su vienu dalyku visgi reikėtų sutikti. Su jos moteriška intuicija, kad jos globojamas favoritas Andriukas brenda į neperregimą rūką, jeigu galvoja, kad reikia labai draugauti su Kietavičiumi.
Kas, jeigu ne ponia Rudelienė geriausiai žino, kad tokiam tipažui kaip Kietavičius negalima nė per nago juodymą suteikti antrojo šanso ir vėl priimti į savo chebrą. Bet galbūt dar neatėjo laikas, kad Edita pripažintų klaidą, kad politinį oponentą iš pat pradžių vienu kerštingu kirčiu reikėjo pribaigti. Tiesiog pagalių kaišiojimo strategija nepasiteisino.
O Burbulis dar kartą dėkoja rajono folklorui už gerą humoro dozę su istorinių nuotraukų sugretinimu, kurios ir įkvėpė jį šiai trumpai politinei apžvalgai.
Burbulis: kodėl Trakų liberalai bijo Trakų socdemų kandidato į merus?
