Šimas Burbulis
Laikraštis „Galvė“ dalijasi savo skaitytojos labai išsamia ir gyvenimiška istorija apie tai, kaip jai teko bendradarbiauti su UAB „Trakų vandenys“ sprendžiant, atrodytų, eilinę situaciją. Tokiais atvejais rubrika „Šimas Burbulis“ gali ir pailsėti.
Praeitos savaitės „Galvės“ numeryje perskaičiau kritinį straipsnį apie Trakų savivaldybės įmonių, tarp jų ir „Trakų vandenų“ nuostolingą veiklą. Pagalvojau, kad Jus sudomins ir tai, kaip Trakų vandenys elgiasi su klientais, t. y. Trakų miesto gyventojais.
Istorijos ištakos
2010 m. rugsėjo mėnesį, pabaigus namo rekonstrukciją, pasirašiau su UAB „Trakų vandenys“ sutartį ir man įrengė vandens skaitiklį. Mokėdama už paslaugas atkreipiau dėmesį, kad skaitiklis vandens prisuka labai daug, kartais net iki 30 kubinių metrų, o gyvenome tik trise. Pastebėjau, kad mažytė skaitiklio strėlyte, esanti ratuke po rodmenimis, nuolat juda pirmyn atgal, o po kurio laiko, maždaug po 15 minučių, iš karto persisuka vieno litro rodmuo.
Pirmasis kontaktas su bendrove
Maždaug 2012 m. rugpjūtį, vykstant patikrinimui, atkreipiau „Trakų vandenų“ darbuotojo dėmesį į tai, kad skaitiklis veikia netinkamai ir jo parodymai labai dideli. Darbuotojas sutiko su tuo, kad parodymai dideli, ir teigė, kad rodyklė juda dėl pajungtų vandens valymo filtrų. Deja, reikėjo juos instaliuoti, nes tiekiamas vanduo Trakų rajone yra ne tik vienas brangiausių Lietuvoje, bet taip pat labai kietas ir gausus geležies. Kitos priežasties bendrovės darbuotojas nurodyti negalėjo. Aš ne inžinierė ir neįvertinau to, kad darbuotojas pats nesupranta netinkamo skaitiklio darbo techninės priežasties. Išsikviečiau meistrus, kurie statė ir aptarnavo filtrus, jie paaiškino, kad filtrai su problema nesusiję, nes jie automatiškai nustatyti valytis kas keturis kubinius metrus ir per mėnesį sunaudoja ne daugiau nei 1 kubinį metrą vandens. Tada bendrovės darbuotojas, nežinodamas, kodėl taip sukasi skaitiklis, pasiūlė atsižvelgiant į tai, jog prisukama per daug vandens, „iš akies“ mokėti už maždaug 20 kubinių metrų vandens per mėnesį, o jis artimiausiu metu pakeis skaitiklį. Labai gailiuosi, kad tuo metu nepareikalavau bendrovės darbuotojo surašyti patikrinimo akto. Mat tada dar tikėjau, jog atsakingi darbuotojai žino, ką daro ir tinkamai aptarnauja savo klientus.
O laikas ėjo toliau…
Taip reguliariai ir mokėjau… Kai kitą kartą „Trakų vandenų“ darbuotojai atvyko tikrinti skaitiklio, buvo 2016 metų vasaris. Tada paaiškėjo: nežiūrint į tai, jog aš daugiau kaip trejus su puse metų reguliariai mokėjau už 20 kubinių metrų vandens kiekvieną mėnesį, o name gyveno jau tik du žmonės, skaitiklis rodė, kad papildomai sunaudota daugiau kaip 130 kubinių metrų vandens. Bendrovės darbuotojas tuoj pat pakeitė skaitiklį ir pasakė, kad senasis bus nusiųstas patikrai. Bet patikrai skaitiklis išsiųstas taip ir nebuvo, o 130 kubinių metrų vandens bendrovė „prirašė“ man kaip skolą nieko dorai nepaaiškindami. Tokiu būdu man staiga ateina sąskaita su 220 eurų skola. Aš su tuo nesutikau, bandžiau aiškintis… Visai neseniai, tiksliau, po trejų metų, pavyko susitikti su bendrovės direktoriumi Romualdu Ingelevičiumi, kuris man paaiškino, kad turėjau pareigą deklaruoti skaitiklio rodmenis ir dėl to turiu sumokėti už tai, ką rodo nuimtas skaitiklis, o visi tie rodyklių judėjimai, suprask, ne pono direktoriaus atsakomybė. Kodėl skaitiklio nepatikrino, kai jis buvo nuimtas įtariant broką, šiuo metu irgi nėra kam atsakyti.
Bet įdomumai dar nesibaigia…
Grįžkime toliau į praeitį: kai skaitiklis buvo pakeistas, rodmenys staiga nukrito iki 15–17 kubinių metrų, bet rodyklės vis judėjo. 2017 gegužės mėnesį, atėjus kitam „Trakų vandenų“ tikrintojui, paprašiau, kad surašytų patikrinimo aktą, nes skaitiklis sukasi, kai vanduo nėra naudojamas. Į šį prašymą bendrovės darbuotojas, deja, nereagavo. Pradėjau pati aiškintis priežastis ir pagaliau, pastačius atgalinį vožtuvą, skaitiklio rodmenys sumažėjo iki 11–13 kubinių metrų. Tokiu būdu paaiškėjo, kad visus septynerius metus aš mokėjau už vandenį, kurio nesunaudojau, nes skaitiklio rodmenys nebėgant vandeniui didėjo apytikriai po litrą kas 10–15 minučių. Tai sudaro maždaug 30 procentų to, už ką aš mokėjau, vadinasi, mokėjau trečdaliu daugiau nei sunaudojau vandens pagal faktą. O dabar „Trakų vandenys“ reikalauja sumokėti skolą, susidariusią dėl skaitiklio, kuris, primenu, jų pačių buvo nuimtas dėl įtariamo broko ir nepatikrintas.
Don Kichotas ieško teisybės
Kai man buvo priskaičiuota skola, bandžiau susisiekti su „Trakų vandenų“ direktoriumi, bet jis nesiteikė su manimi kalbėti. Tada kreipiausi į Trakų rajono merę Editą Rudelienę, kad išaiškintų savivaldybės įmonės vadovybei, kaip reikia aptarnauti klientus. Atrodo, kad išaiškino, bet ne mano naudai: po poros savaičių gavau „Trakų vandenų“ advokato (kurio darbas, beje, kainuoja pasakiškus pinigus, ir bendrovė už tai jam moka iš mūsų gautų lėšų) surašytą maždaug 15 puslapių išvadą apie mano kaip kliento pareigą mokėti tiek, kiek rodo skaitiklis. Vėl kreipiausi į mūsų merę, tikėdamasi, kad jeigu yra aktas, patvirtinantis netinkamą skaitiklio veikimą, bent ji sustabdys bendrovės gobšumą ir paskatins logišką mąstymą, kad negrobtų iš kliento 30 procentų daugiau pinigų, negu šiam priklauso mokėti už sunaudotą vandenį pagal faktą. Merė net skyrė savo brangaus laiko ir suorganizavo susitikimą su bendrovės atstovais. Ir paprašė „Trakų vandenų“ susitvarkyti, taip, kad aš jai daugiau galvos nekvaršinčiau. Bendrovė ir vėl su manimi susitvarkė – po mėnesio gavau kito advokato surašytą aiškinimą, kad valdininkas teisus, o klientas durnas ir turi mokėti… Neturėjau kitos išeities, nes grasino paduosią į teismą: teko pasirašyti, kad išmokėsiu „skolą“. Dar pasakysiu, kad dėl šio klausimo buvau ir pas Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių Darių Kvedaravičių, bet jis man tik pasiūlė kreiptis į Vartotojų teisių apsaugos komisiją, nes jis neva nesikiša į savivaldybės įmonių valdymą.
Keistai supranta korupcijos požymius?
Noriu pažymėti, kad savo advokatams „Trakų vandenys“ greičiausiai sumokėjo dvigubai, jei ne trigubai daugiau negu mano taip vadinama „skola“ yra verta. Gal visgi bendrovei būtų logiškiau pripažinti savo klaidą ir neįskaityti netinkamai veikusio skaitiklio parodymų – juk per visą laiką buvo sumokėta du kartus daugiau negu vidutiniškai sunaudota vandens. Deja, bendrovės direktorius teigia, kad jis, vargšelis, negalįs nepaisyti skolos ar perskaičiuoti mokėjimų, nes jeigu bus patikrinimas, jį apkaltins korupcija. Įdomu: kodėl gi jis bijo tokio traktavimo dėl 200 eurų? Kieno kepurė dega, kaip toj liaudiškoj patarlėj?.. Tiesą sakant, jaučiuosi išdurninta labiau nei sovietų laikais. Pagrindiniai kausimai šioje istorijoje yra tokie: ar vandens tiekėjas privalo užtikrinti, kad klientui įrengtas skaitiklis būtų patikrintas ir tinkamai veiktų? Ar tai, kaip veikia skaitiklis, yra kliento atsakomybė? Ar vandens tiekėjo atstovas, tikrindamas įrangą, privalo užfiksuoti, kad ji veikia netinkamai? Ar vandens tiekėjas turi reaguoti į skundus ir techniškai sutvarkyti, kad skaitiklis veiktų tinkamai, ar tai turi daryti klientas? Ar vandens tiekėjas turėtų susirūpinti tuo, kad skaitiklio parodymai dvigubai ar trigubai viršija vidutinę vandens sunaudojimo normą? Ir galiausiai: kur dingo mano senas skaitiklis, kuris buvo nuimtas amžinai patikrai?
Burbulio komentaras
Na ką, ponia Raisa žodžių į vatą nevynioja, rašo gramotnai ir patvirtina, kad bet kuris už savo teises pasiruošęs pakovoti pilietis šioje Marijos žemėje gali būti Šimu Burbuliu – ir net geresniu už originalą! Man belieka kyštelti savo trigrašį dėl kelių pastebėjimų.
Pažiūrėkite, kaip skirtingai į mūsų kraštietės problemą pažiūrėjo du skirtingi rajono vadovai – administracijos direktorius ir merė. Ponas Kvedaravičius pasielgė kaip tikras Poncijus Pilotas, kuris iš karto nusiplovė rankas, pareiškęs, kad jis į „Trakų vandenų“ veiklą nesikiša. Ir šioje vietoje jis yra visiškai teisus – nesukūrė žmogeliui jokių iliuzijų, o pasakė, kad kištis neturi įgaliojimų. Kaip elgiasi mūsų rajono merė? Kaip Gajus Julijus Cezaris, kuris, anot legendų, vaidino vienu metu mokąs daryti tris darbus – rašyti, skaityti ir klausyti. Taip ir čia mes matome, kad ponia merė vaidino susirūpinusią eilinio žmogučio problema, bet kai tik ji bandė lįsti į „vandenų“ veiklą ir kažką reguliuoti, tai ta pilietė gavo per kuprą su bendrovės išrašyta „papildoma“ sąskaita. Tai kam tada vaidinti, kad tu kažką sprendi arba tau kažkas rūpi?..
Kitas įdomus momentas: tokia nepermaldaujama pozicija dėl 200 eurų, nors tavo klientas pateikė faktų, kad už tiek vandens tikrai nesuvartojo. Trakų rajono savivaldybės tarybai „Trakų vandenys“ pateikė duomenis, iš kurių pacituosiu vieną frazę: „bendrovė kasmet siekia racionalaus gamtos išteklių naudojimo, mažindama vandens netektis vandentiekio tinkluose, kurios 2018 metais sudarė 42 proc. (pagal normatyvą 20 proc.)“. Sakyčiau, visai nekuklios netektys lyginant su normatyvais. Tad kodėl gi tų netekčių nekompensavus pareikalaujant iš tokio kliento kaip Raisa vandens pertekliaus…
Ir vyšnaitė ant torto – 2018 m. gruodžio 31 d. vartotojų įsiskolinimai UAB „Trakų vandenys“ už suteiktas paslaugas siekė net 323,3 tūkst. eurų. Net įdomu pasidarė, kokias titaniškas pastangas bendrovė deda, kad išieškotų nors dalį šios bendros skolos? Advokatai taip pat rašo po 15 puslapių pretenzijas visiems savo klientams? „Galvės“ redaktorius man priminė šios žiemos istoriją, kai „Galvė“ parašė ne visai teigiamą straipsnį apie „Trakų vandenis“ ir jau po kelių dienų buvo gauta bendrovės pretenzija laikraščiui už tariamą pasikėsinimą į dalykinę reputaciją. Tuo metu laikraštis išsisuko su „špyga taukuota“, bet ką daryti paprastam žmogeliui, kuris bando išspręsti problemą, o gauna 15 puslapių talmudą su prikeverzota teisine kalba?..
Kaip „Trakų vandenys“ iš gynybos pereina į puolimą
