Čia aš, Šimas Burbulis. Mielieji mano gerbėjai, mano nekentėjai ir šiaip neutralūs skaitytojai. Džiaugiuosi, kad jūsų kasdien daugėja. Tai reiškia, kad jums rūpi, kas vyksta aplink jus, jūs nesate abejingi, kad reaguojate, rašote Burbuliui laiškus, klausiate ir reikalaujate ne tik atsakymo, bet ir atsakomybės.
Vos per mėnesį veiklos gražiausių metų švenčių išvakarėse Trakų rajono naujienų portalo simasburbulis.lt skaitytojų skaičius perkopė 7 tūkstančius. Tai reiškia, kad jau kas penktas rajono gyventojas skaito kritiškus Burbulio straipsnius ir budina savo sąmonę ir savimonę.
Ar pastebėjote, kad jau kurį laiką gyvename keistame dualistiniame pasaulyje, kuriame būtinai turi palaikyti kažkurią pusę. Tipo, jeigu nepalaikai nei vienos pusės, tiesiog esi laisvas nuo bet kurių nuomonių, tai tada tu – abiejų pusių priešas.
Tai va, prisiminiau tokią tikrą istoriją, įvykusią maždaug XVII a. kažkur vidurio Europoje, kai dar liepsnojo religiniai karai. Į vienus protestantų rūmus atvyko katalikai ir pradėjo tiems naujiems religijos aiškintojams priekaištauti, kad jie pernelyg glaudžius verslo ryšius su didikais palaiko.
Visas disputas vyko kažkokių rūmų trečiame aukšte. Tie protestantai pažiūrėjo, pažiūrėjo į tuos apdujusius katalikus, tada paėmė juos už škyrkų ir išmetė pro langą. Bet štai kas įvyksta. Tie katalikai lieka gyvi ir todėl visai Europai paskelbia, kad jie išgyveno tik dėl to, kad Dievas yra jų pusėje. Viskas logiška, ar ne? Bet protestantai turėjo ir kitą paprastą paaiškinimą – nors katalikai buvo išmesti iš didelio aukščio, jie nukrito į minkštą mėšlo krūvą.
Mus verčia galvoti apie kažkokius valstybės reikalus, apie svarstomus politinius klausimus. Ir nors mums nuo tų kvailų sprendimų dažnai būna nei šilta, nei šalta, mums sudaroma dirbtinė iliuzija jaustis svarbiais ir tipo įtakojančiais tuos kvailus procesus. Nors dažnam iš mūsų gyliai …, ar kažkas nori sukurti santykius iš XY ląstelių ar dviejų vienodų ląstelių.
Pagavę azartą, įsijautę į tą draivą, kad tikrai egzistuoja kažkokia demokratija ir joje klamsnojanti bei niekad neišmirštančioji avinų banda, mes dažnai pamirštame pasirūpinti ir galvoti apie pačią didžiausią ir svarbiausi valstybę. Tai – mūsų šeima ir artimieji.
Linkiu jums šventinio jaukumo, šilto juoko, išsiilgo nuoširdaus bendravimo ir iškrautų mobiliųjų telefonų.
O visa kita tai tik požiūrio reikalas – kur neginčijami šventi dalykai, o kur mėšlas.
Myliu-būūūčiuoju!
Jūsų – Šimas Burbulis
