Čia aš, Šimas Burbulis. Skamba keistai, kai atrodytų mažame Trakų miestelyje, kuris visas turėtų būti laikomas natūraliu ir vientisu senamiesčiu, atskirai yra ne tik “Naujininkų” rajonas, bet ir pramoninė zona.
Priemiesčiai išgyvena atgimimą
Jeigu įvažiuojame į Trakus nuo Vilniaus pusės, tai, mano manymu, pramoninė turistinio miestelio zona prasideda kairėje pusėje, dauboje įsikūrusia degaline „Baltic Petroleum“, o iš karto po dešine negalime nepastebėti senų ir aprūdijusių metalinių garažų masyvo.
Toliau lėtai įriedant į miesto gilumą, toje pačioje kairėje pusėje matome senos siuvyklos pastatą, o tiksliau, visą gamyklą, kuri jau turi naują savininką. Apie jį gal irgi kada papasakosiu, nes vis dar laukiu atsakymų iš naujų pirkėjų, kurie kol kas ignoruoja mano paklausimus. Iš karto už siuvyklos stovi „Norfa“, o po to, žiūrėk, pamatome ir stilingą „Lietuvos geležinkelių“ pastatą, kuris mažai jau ir naudojamas kaip laukiamoji salė.
Ties geležinkelių bėgių pabaiga pramoninis rajonas ir galėtų pasibaigti, bet Trakų liberalai, galima sakyti, pramoninę zoną praplėtė, kai mieste atsirado „Rimi“ monstras, kuris iš išorės gali priminti ir plytų deginimo gamyklą, ir galvijų skerdyklą.
Nū tai ir laikykime, kad iš karto už „Rimi“ gargaro atsiveria Trakų “Naujininkai”.
Mūsų Naujininkų rajonas aprėpia visus prie sovietų statytus daugiabučius ir baigiasi maždaug už Trakų kultūrnamio, kuris irgi žymi sovietinio laikotarpio erą ir iš tolo niekaip nesuprasi, kas ten per pastatas, nes jo paskirties pavadinimą išvysi tik prie durų.
Prieš kiekvienus rinkimus ir taip nuo buvusios merienes Editos Rudelienės viešpatavimo vis iš naujo žadama ir paišomi fantastiniai projektai, kaip bus atnaujinta Trakų kultūros meka, bet rinkimai pasibaigia, o visi nupaišyti projektai keliauja į pečių arba į stalčių. Ir štai, tik pavadinimą sugebėjo pakeisti – rūmai tapo kultūros ir meno centru. Tik klausimas, ar nuo to čia kultūros ir meno bus daugiau.
Tačiau bent jau viena funkcija visiems be išimties šitie sovietiniai rūmai išliks svarbūs visada – čia galima rasti tualetą. Tiesa, jį užrakina sulig darbo dienos pabaiga.
Šiais laikais gyventi “Naujininkuose” nėra kažkokia bausmė ar gėda. Atvirkščiai, visame pasaulyje tokie priemiesčiai arba downtown‘ai išgyvena naująjį pakilimą, nes juose viskas prikeliama naujam gyvenimui, atsidaro naujos kavinės, barai. Dėl to ir Trakuose pastebėjau, kad nebūtina veržtis į miestelio gilumą, nes jau galima sau ramiai pakaifuoti ar parelaksuoti ir Trakų “Naujininkuose”.
Nematerialusis UNESCO paveldas
Burbulio galva, viena originaliausių Trakų “Naujininkų” zonų yra priešais parduotuvę „Maxima“. Realiai ten matome nedidelį pliažiuką prie Totoriškių ežero, bet svarbiausia ne vieta, o veiksmas, kuris ten vyksta, jeigu eini pro šalį tinkamu momentu.
Įsivaizduokite, karšta vasaros diena Trakuose, nesustodami per miestą zuja turistų automobiliai, kelia dulkes, visur triukšmas, lengvas smogas, kaitra. Bet staiga saulė nusiridena kažkur už senųjų karaimų kapinių ir Naujininkuose įsivyrauja vakaras.
Tai – vietinių gyventojų laikas. Ir štai čia pabunda UNESCO nematerialaus paveldo vertės reginys – iš savo per dieną įkaitusių butų išlenda vietinės moterys su frotiniais chalatais arba apsigobusios rankšluosčiais, drausmingai kerta pėsčiųjų perėją nuo „Maximos“ ir lėtai pėdina link ežero.
Miško fone tyvuliuojantis Totoriškių ežeras, kuris dar vaduojasi nuo automobilių gausos sukurto rūko, o jame pliuškenasi vietinės laumės kaip iš senovės lietuvių liaudies pasakų. Burbuliui ši vieta labai patinka, nes sėkmei nusišypsojus, galima išvysti ir visiškai Ievos kostiumu pasidabinusią vieną kitą moterį, brendančią į ežerą.
Ir visa grožio esmė slypi už tų paprastų moterų, nukarusiomis krūtimis, ar jų stambių, bet vis dar tvirtų kaip riešuto kevalas užpakalių, per kuriuos norisi ploti sergant už Lietuvos krepšinio rinktinę.
Va, čia tai darbo liaudies paprastumas bei natūralumas, kurio neišvysime nuvalkiotame Akmenos ežero pliaže, kur dominuoja botoksas, hialurono rūgštis ir kitos XXI a. baisybės ir kur neišvysi nei frotinio chalato, jei kieto rankšluosčių tiurbano ant galvos.
Kabakai ir sushi su mėsa
Kaip minėjau, jeigu kabakas ar kavinė veikia Trakų “Naujininkuose”, tai nereiškia, kad aptarnavimas ar kokybė bus blogesnė nei Trakų senamiestyje. Kai kur netgi galima atrasti privalumų.
Pradėkime nuo tos pačios Trakų sushi, kuri atsidarė tik šiemet. Veiklioji mūsų rajono gyventoja Rita iš viso pradėjo nuo larioko su kibinų pardavinėjimais. Vėliau atsidarė nedidelį kioską, kur pradėjo lipdyti tuos sushi, o dabar ir visai išsiplėtė, kai pagaliau atidarė savo nuosavą sushi restoraną.
Kraštietės Ritos energija ir pozityvas tiesiog spinduliuoja ir, manau, kad ji toli eis, nors jos gaminami sushiai visai nekokie.
Nū bliamba, užtenka atsiversti meniu ir pamatyti pasiūloje „lietuvišką sushi“ su vištiena ir atšoka bet koks noras. Čia jau pasityčiojimas ne tik iš sushi, bet ir iš visos Japonų kultūros. Bet tikrai mano ši subjektyvi nuomonė neatbaido klientų, kurie pelnytai didina ponios Ritos restorano apyvartas.
Būsiu neatviras, jei nepasakysiu, kad ir aš kartais užsakau tų sushių, ypač po daugiadienių maratono, kai organizmą reikia skubiai atstatyti ir pripildyti jį angliavandeniais. Tada tie ryžių sushiai būna tiesiog super.
Gruzinai yra gruzinai
Toliau turime gruzinų restoraną „Argo“. Toks lietuvių rašytojas Edvinas Kalėda yra parašęs gerą kriminalinį romaną „Auksaviriai“. Ir ten yra vienas toks epizodas, kai Žemaitijos ir Vilniaus mafijozai susitinka vienoje Trakų kavinėje aptarti reikalų.
Nors romane nekonkretizuojama ta kavinė, bet, mano įsivaizdavimu, tą kavinę geriausiai atitiktų būtent „Argo“. Ir dabar ten kartais stovi kvadratiniai mersedesai su rimtais vyrukais bei jų eskortinėmis mergaitėmis. Man atrodo retas vietinis ten gali sau leisti pasėdėti, nes kainos kandžiojasi, bet pateikiami patiekalai, o ypač griliaus, tikrai to verti, todėl išdidūs padavėjai labai jau neskuba aptarnauti, jei užsisakai tik kavos.
Tiesa, kalbama, kad „Argo“ savininkai mėgina užkariauti ir vietinių gyventojų simpatijas, todėl artimiausiu metu ant to paties kalniuko, kur anksčiau buvo Ritos sushiai, gruzinai ketina atidaryti chačiapurių išsinešimui kepyklą.
Nū jeigu dar iš po prekystalio pilstys kokį naminį vynelį išsinešimui, tai bus iš viso fantastika. Bet šiaip gaila, kad gruzinai nustojo siūlyti dienos pietų, nes valgyti tokią pačią tirštą charčio sriubą už pusę įprastos meniu kainos buvo tiesiog neįtikėtina. Dar per pietus ten siūlė nerealias triušių kepeneles granatų padaže – mmm… Gal grįš geri laikai vien dėl to, kad Burbulis juos labai mena?
Vietinių pamilta kavinė?
Tame pačiame pastate, kur veikia Trakų Naujininkų „Iki“, iš šono gurmanus vilioja kavinė pavadinimu „Pizza&Grill” Trakai. Pats pavadinimas parodo, kad kavinė mėgina aprėpti labai plačią patiekalų pasiūlą.
Kadangi Burbulis pats asmeniškai yra ten sėdėjęs, todėl gali užtikrinti, kad grilio patiekalai tikrai geri – ir šašlykas, ir sprandinė (labai minkšta), ir žuvies patiekalai. Tik virėjas čia nuolat įsimylėjęs, gerokai persūdo.
Bet štai su picomis tai nepasakyčiau, kad jos įspūdingos. Tiesiog jeigu norite tikrai geros picos, reikia keliauti prie Trakų pilies esančią „Bona pizzeria“, kur gaminama ko gero vieną geriausių picų ne tik Trakų rajone, bet ir Vilniaus apskrityje. Nors ir laukti valandą reikia.
Bet tai nereiškia, kad Trakų Naujininkų picerija yra bloga. Ne, ji gera. Tokia pati vidutiniškai pritaikyta neišrankiai vietinei paklausai, kaip ir Ritos sushiai.
Ši kavinė turi ir specialųjį meniu, kuriame norėčiau išskirti jaučio žandą, kuris visada yra pagaminamas tiesiog afigienai. Visų pirma, žando šmotas tikrai ne mažas, bulvių košės geras polonikas įmestas ir viskas pagardinta trumų ir raudonojo vyno padažu.
Jei galėčiau, tai visą laiką misčiau vien galvijų subroduktais kaip žandai, liežuviai, skrandukai, uodegos, ausys, kepenys ir t.t. Galėtų kas nors ir tokį specializuotą restoraną atidaryti, nes savo pastovų ir ištikimą klintą tikrai turėtų. Gaila, kad Lietuvą lankantys turistai dar nesupranta, kaip galima valgyti tokį delikatesą kaip jaučio žandai, nors ėsti sulysusias varlių šlauneles jiems yra savaime suprantamas dalykas.
„Pizza&Grill” Trakai šiemet įrengė ir įstiklintą lauko terasą, papuošė ją stilizuotomis lemputėmis, o tai reiškia, kad čia vakarus galima bus leisti ir iki vėlyvo rudens. Tiesiog sukurta jauki atmosfera, kai taip įsijauti viduje, kad tau net nesvarbu, kad praeiviai gali tave matyti iš išorės. Žadamą škvalą galima jaukiai sutikti būtent ten apsikabinus Izoldą ir taurę aperolio.
Tik dirbančios ten padavėjos kartais primena jaunas gestapininkes, dėl kurių jau ne vieną nusiskundimą esu girdėjęs. Ateini ramiai su Izolda alaus bokaliuką išlenkti ir ją tortuku pavaišinti kokia 21.30 val., o tave pasitinkanti padavėja mėgina atkalbėti nuo pusvalandžio malonumo, nes, matote, jie 22 val. jau užsidaro.
O užsakymai telefonu iš viso praignoruojami. Kartą Burbulis norėjo dešimt picų užsakyt draugo gimtadieniui nusiųsti ir pavedimu atsiskaityt. Tai vyriškas picerijos balsas pasakė, kad ne, ims tik vietoje, jokių čia interneto amžiuje pavedimų.
Nū bet nieko, tuoj puikusis turistinis sezonas pasibaigs, tuoj ateis ruduo, o po to ir žiema, todėl gretai visi vėl nusileis ant žemės su savo kategoriškais principais.
Menininkų mieste reikia ir tokio…
Kaip minėjau, Trakų Naujininkai pasibaigia maždaug ties Trakų kultūrnamiu. Ir čia norėtųsi išvesti tokią vieną paralelę. Dažnai visi lygina Trakus su Birštonu, badydami pirštais, kad tarp šių miestų yra didelis kontrastas Birštono naudai.
Ateinu su konkrečiais argumentais. Abejuose miestuose riogso tokie patys sovietiniai kultūrnamiai, tik vienas mažas skirtumas: Birštono kultūrnamyje įsikūręs tikras restoranas, kur gali ragauti tokių gurmaniškų patiekalų kaip midijos, glazūruoti šonkauliukai ar net aštuonkojis ant griliaus.
Tuo tarpu Trakų kultūrnamyje viskas kitaip. Nors ir čia gali užsisakyti kvapnaus naminio guliašo su bulvių koše ar šiupininę, bet labiau ši vieta atpažįstama kaip senų gerų sovietinių laikų aludė. Tokia savotiška knaipė, kur renkasi visai kito pasaulio atstovai. Ir sakyčiau, visai įdomaus pasaulio, nes ten besilankančiomis personoms būdingas savitas ir natūralus pochuizmas, kuris žavi ir net užkrečia.
Šią vietą ypatingai rekomenduoju tiems, kurie žino, kad norint kilti dar aukščiau, reikia trumpam nusiristi į dugną. Ir būtent ši vieta yra tiesiog ideali tam dugnui pajusti. Ten gali ir prigert iki soties, ir surasti diskusijų partnerį, su kuriuo susipyksi, po to vėl susitaikysi. Ten nėra dirbtinumo, nes ten tikras gyvenimas.
Dėl to šios vietos kažkaip vengia Trakų elitas ir išdidūs vietiniai politikai, kurie mieliau renkasi pietauti kokiame nors restorane įmantriu pavadinimu „Le Vivier“, o šią vietą apeina kilometrais. Nū nebent čia teoriškai galima būtų sutikti kokį nors mūsų Seimo narį Kęstutį Vilkauską, kuris užblūdytų čia žmoniškai su visais pasikalbėti ir dasimušti.
Tai tokie tie mūsų Trakų Naujininkai. Viskas čia vyksta savaime, be jokios režisūros ar išankstinio scenarijaus.
Burbulis: kodėl Trakų valdžiai patinka pirkti prabangias “skarbonkes”?
