Per Lietuvą vis nusiritant bangoms apie sovietinių paminklų naikinimą, kaskart prisimenu gimtąsias Rūdiškes. Ypač per šventes, kai čia sugrįžtu aplankyti giminaičių. Kai viduryje Europos vyksta ukrainiečių tautos genocidas, Rūdiškių centre tebestovi paminklas sovietų kariams.
Tai Rūdiškių miestelio centre kasdien primena komunistinę ideologiją ir „išvaduotojų“ galią. Obeliskas kariams išvaduotojams, o tremtiniams – kukli atminimo lentelė ant geležinkelio stoties pastato. Tai ką dabar rusofašistai daro Ukrainoje, įpareigoja mus keisti požiūrį į tokias ,,kultūros vertybes“, o gal jų iš viso neturėtų likti… Savo tylėjimu ir tokių paminklų toleravimu mes tarsi ir pritariame tam, kas juose įprasminta.
Jei nesiruošiama paminklo nukelti, reikėtų pastatyti bent lentą su paaiškinimu apie šį Lietuvos istorijos etapą.
Istorinė, memorialinė Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta– skaldytų akmenų obeliskas ir 9 memorialinės lentos su 101 žuvusiojo pavardžių įrašais rusų kalba, dabar įrašyta į Kultūros vertybių registrą, miestelio centre buvo įrengta 1948 m., iš Rūdiškių apylinkių perkėlus sovietinių karių ir partizanų palaikus.
Kapavietė 2005 m. restauruota Rusijos Federacijos lėšomis.
Rūdiškėse be šio yra ir keletas kitų įdomių architektūros ir dailės paminklų. Į Kultūros vertybių registrą įrašytas regioninės svarbos objektas, turintis architektūrinę, inžinerinę vertę – XIX a. II p. – XX a. I p. Rūdiškių geležinkelio stoties statinių kompleksas: geležinkelio stotis, geležinkelio stoties arklidžių pastatas, vandens bokštas.
Prieš šimtą metų Rūdiškėse virė gyvenimas: maždaug 300 žydų bendruomenė vertėsi medienos prekyba, medžio apdirbimu, turėjo bent dvi dešimtis įvairių parduotuvių: galanterijos, ūkinių ir maisto prekių, taip pat kepyklą, skerdyklą, teikė siuvėjo, batsiuvio, dažytojo, stiklininko, skardininko paslaugas. Bet šis Rūdiškių istorijos tarpsnis pasibaigė Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
1941 m. rugsėjo 23 d. Rūdiškių žydai buvo uždaryti sinagogoje, o kitos dienos rytą pėsčiomis išvaryti į Trakus, Varnikų mišką, iš kurio niekada nebesugrįžo. Erdvus sinagogos pastatas per kelis sovietinės okupacijos dešimtmečius keitė paskirtį, kol rūdiškiečių apleistas sunyko.
O karui praūžus, Rūdiškių senamiesčio tuščiuose žydų namuose, kūrėsi naujoji rūdiškiečių karta, kuri užmiršo istoriją ir nebesupranta, kokiems kariams išvaduotojams stovi paminklas miestelio centre.
Rūdiškių emigrantė, vilnietė Virginija Stasiukynienė
