Parlamente liko vienas balsavimas, kad būtų įteisintas naktinių taikiklių naudojimas medžioklėje. Šiam žiauriam medžioklės būdui, kai gyvūnai negali atsikvėpti net naktį, pritaria abu Trakų rajono Seimo nariai Edita Rudelienė ir Kęstutis Vilkauskas.
Seimas ketvirtadienį atmetė Laisvės frakcijos narės Ievos Pakarklytės siūlymą drausti naktinius taikiklius medžioklėje. Jį palaikė 42 Seimo nariai, prieš buvo 40, 33 susilaikė. Tokiu būdu projekte liko ankstesnis siūlymas, įteisinantis naktinių taikiklių naudojimą medžioklėje.
Burbulis supranta, kad taip galėjo nubalsuoti savo nuomonės neturinti rankų kilnotoja, po Akmenos pirčių skandalo rajono cioce vadinama liberalė E. Rudelienė, dirbanti Švietimo ir mokslo (!) komitete. Tačiau, kodėl tam pritarė švelnusis poetas, girių karaliaus Vilko pavardę nešiojantis ir neretai savo partijos nuomonei išdrįstantis paprieštarauti socialdemokratas K. Vilkauskas – protas neišneša. Rezultatus Burbulis tikrino tris kartus. Vis tikėjosi suklydęs. Žodžiu, gedulas.
Gamtininkas Marius Čepulis, dėl šio reikalo atsistatydinęs iš Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjų, ragina prisiminti savo „herojus“ – visus, pritariančius, kad miškai virstų skerdyklomis.
Balsavimo rezultatus pagal pavardes ir partijas rasite čia.
Štai ką M. Čepulis rašo savo Facebook paskyroje Čepulio fotoklajonės:
Valio, draugai, seimas naktiniams taikikliams sako TAIP.
Už juos balsavo:
Darbo partija (visi)
Skvernelio chebra (beveik visi)
Liberalai (7 už – kiti susilaikė)
Socdemai (beveik visi)
Valstiečiai (beveik visi)
Mišri seimo narių grupė (beveik visi)
Konservatoriai (20 už 14 prieš, dalis nedalyvavo, dalis susilaikė)
Laisvės partija balsavo prieš
70 už 17 susilaikė 28 prieš.
Kitą sav. galutinis balsavimas. Tada bus arba nebus prezidento veto. Tada bus arba nebus veto atmetimas.
Žodžiu, valdančioji dauguma sugebėjo įkišti taikiklius. Šaunuoliai. didžiuojamės. Mylim. Rinksim.
Žinokite savo herojus.
Dėkui Monikai Ošmianskienei, Ievai Pakarklytei, Aistei Gedvilienei, Andriui Vyšniauskui, Tomui Tomilinui, kurie bandė atvesti kitus į protą. Nepavyko.
Burbulis dalijasi gamtininko Mariaus Čepulio dar balandžio mėnesį paskelbtu tekstu apie naktinius taikiklius.
Daug medžiotojų klausia, o kokie argumentai? Dar daugiau šaukia, kad visokie gamtininkai nieko neraukia. Ok. Prašom.
Donato Dudučio dabartinio ŽŪM viceministro ir medžiotojo profesionalo (be kitų medžioklėtyros studijos, bei 30 metų medžiotojo patirtis) nuomonė apie naktinius taikiklius. (Laiškas kiek sutrumpintas, bet pasiruoškit ilgam skaitymui, kalba netaisyta).
Teikiu argumentus, kodėl tokio siūlymo įteisinimas, mano giliu įsitikinimu, būtų absurdiškas ir kategoriškai nepriimtinas visais šiais požiūriais:
i) laukinės faunos gerovės ir apsaugos;
ii) politiniu;
iii) medžioklės etikos / moraliniu.
Taigi, naktiniai taikikliai ir:
Laukinės gyvūnijos gerovė ir apsauga
Nakties (visiškos tamsos) metas yra turbūt vienintelis laikotarpis paroje, kai laukinė fauna turi šiokį tokį „atokvėpį“ nuo antropogeninio faktoriaus – nuolatinės žmogaus veiklos ir atitinkamai trikdymo minėtos faunos gyvenamojoje teritorijoje. Dalis rūšių (tame tarpe ir dalis medžiojamųjų gyvūnų rūšių) natūralios būklės sąlygomis dažniau gyvenančios mišraus (nakties/dienos) aktyvumo ciklais, dėl minėto žmogiškojo faktoriaus spaudimo priverstos labiau persiorientuoti į naktinį gyvenimo būdą, kuomet intereso maklinėti po laukus bei miškus nelabai turi ir medžiotojai, nes, negalint legaliai naudoti aptariamų naktinių taikiklių ir vieniems sąmoningai laikantis galiojančių teisės aktų, o kitiems prisibijant galimų jų pažeidimų pasekmių, sumedžiojimo galimybės dažniausiai sumažėja iki ribinių reikšmių. Įteisinus naktinių taikiklių naudojimą neabejotinai kiltų intensyvių naktinių medžioklių banga, ir tiek medžiojamųjų žvėrių, tiek ir visos kitos toje pačioje gyvenamojoje aplinkose esančios laukinės gyvūnijos ramybės laikotarpis dingtų visiškai. Kitaip tariant, laukinė gyvūnija gyventų nuolatinio žmogiškojo faktoriaus keliamo streso sąlygomis, kas ilgalaikėje perspektyvoje garantuotai turėtų potencialių neigiamų pasekmių tiek atskirų individų, tiek atitinkamų rūšių populiacijų būklei ir sveikatingumui.
Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkos apsaugos inspektoriai šiuo metu turi gerokai didesnes gyvūnijos apsaugos ir nelegalios medžioklės kontrolės/užkardymo užtikrinimo galimybes – iš esmės šiuo metu medžioklės plotuose naktimis esti beveik vien brakonieriai bei pavieniai medžiotojai – naktinio faunos gyvenimo stebėjimo entuziastai. Ir tų, ir kitų sąlyginai nėra daug, tad ir sukontroliuoti yra gerokai paprasčiau (nors ir tai nėra paprasta).
Įteisinus naktinius taikiklius ir plūstelėjus šių naujų jiems „žaisliukų“ naudojimą bandančių medžiotojų masei į pamiškes, naktimis sukontroliuoti, kas ten jų tarpe legalus medžiotojas, o kas brakonierius, bus „mission impossible“. Nors, kita vertus, pats tokios įrangos naudojimo legalizavimas medžioklės tvarkos prasme (o ir visa savo esme) būtų ne kas kita, kaip brakonieriavimo įteisinimas (čia kaip mums nedraugiškos šalies šešėlinio pasaulio atstovai pagal savo analogiją turbūt pasakytų – „uzakonennoje vorovstvo“ ar „vor v zakone“ ar kažkaip ten panašiai).
Politinis faktorius
Nenorėčiau, kad šis mano laiškas būtų traktuojamas, kaip kaltinimas aptariamą pasiūlymą pasirašiusiems Seimo nariams – pirma, ne toks šio laiško tikslas, antra, negali kaltint žmonių, dalis kurių apskritai nėra medžiotojai ir, panašu, parašą dėjo dėl kitų motyvų, o dalis, kad ir būdami medžiotojai, vargu ar turėjo galimybę gauti pakankamą žinių bagažą pirminių medžioklės kursų metu (deja, bent jau anksčiau jų kokybė dažnai būdavo apverktina; duok Dieve, kad šiuo metu situacija būtų pasikeitusi, bet čia jau atskira tema). „………“ Be to, bent jau man pakankamai akivaizdu (tiksliau, žinoma), kad tikrieji šios idėjos „stūmėjai“ vis tik nėra Seimo nariai, ir, spėju, nemaža dalis pasirašiusiųjų aptariamą pasiūlymą vargu ar juos iš viso žino ir pažįsta. Man gi savo laiku (o taip pat ir visai neseniai – pvz., pernai vykusių medžioklinių renginių bei švenčių metu) nemažai teko su šių idėjų „generatoriais“ bendrauti ir ginčytis tiesiogiai, o kai kurie jų savo tiesas bei supratimą įrodinės ir rytdienos komiteto posėdžio metu.
Taigi, vieniems iš Jūsų primenu, o kitus (turbūt daugumą) informuoju: pirmiausia apie viso šito reikalo „background‘ą“ – visas šitas spaudimo dėl naktinių taikiklių įteisinimo vajus kilo dar tuomet, kai LMŽD vadovavo odiozinis jos pirmininkas Bronius Bradauskas, vienas ryškiausių tuometinės LDDP (o paskui LSDP) politinių veikėjų ir mano (bei ne tik mano) matymu – sovietinės nomenklatūros medžioklės supratimo apologetas bei „kataloginis“ jos atstovas. Tiesa, tuomet jis reikalaudavo ne tik naktinių taikiklių įteisinimo, bet ir kitų to paties medžioklinio „supročio“ lygmens smagumų – kai kurių saugomų rūšių gyvūnų (pvz., lūšių) medžioklės įteisinimo, vilkų medžioklės limitų panaikinimo ir t. t. ir panš. Aš tuo metu kaip tik darbavausi Aplinkos ministerijoje bei, kaip jau minėjau, tarpe kitų kuravau ir šią sritį, tad atsiminimai dar ligšiolei ryškūs iki skausmo. Šiuo metu tokias (tik gal vos „papudruotas“) idėjines vėliavas neša jau kiek naujesnė ir jaunesnė nuvorišų karta tose pačiose organizacijose ar į jas panašiose. Idėjos gi šios nemarios kaip komunizmo šmėkla…
Anuomet daugiausia būtent dešiniųjų pažiūrų politikų paramos dėka pavykdavo apsiginti nuo tokių siūlymų bei reikalavimų. Dabar gi patys esame dešiniųjų valdančiosios daugumos dalis – nejaugi medžioklės reguliavimo srityje perimsime aukščiau minėtos pakraipos ir supratimo politikų ar jų idėjinių pasekėjų estafetę?!
Antra – šįkart būtent primenu – kad dėl Medžioklės įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 151 straipsniu projekto mūsų pačių Vyriausybė praeitą rudenį yra pateikusi išvadą (LRV 2022-09-07 nutarimas Nr. 914), kurios turinys kardinaliai prieštarauja aptariamam LRS narių pasiūlymui (tiksliau atvirkščiai – vėliau pateiktas pasiūlymas „spjauna“ į LRV išvadą). Kaip visa tai atrodo mūsų visų deklaruojamo sklandaus vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių bendradarbiavimo kontekste turbūt kiekvienas įvertins savarankiškai.
Trečia – visų su gamtosauga bei aplinkosauga nors kažką bendro turinčių socialinių partnerių akyse (o per juos – ir visos šalies visuomenės akyse) naktinių taikiklių įteisinimas turbūt nubrauktų ir ištrintų visus iki šiol nuveiktus bei „veikiamus“ šios kadencijos Seimo tikrai gerus darbus aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės srityse. Pvz., vertinant, kad yra einama didesnio verslinio žvejybos ribojimo bei kailinių žvėrelio verslo draudimo kryptimi iš vienos pusės, tačiau tuo pačiu metu būtų einama naktinių taikiklių įteisinimo kryptimi iš kitos pusės, spėju, kad kognityvinis disonansas turėtų ištikti ne tik visuomenę (ją – tai garantuotai), bet (galimai) ir pačius sprendimų priėmėjus.
Na, ir ketvirta – trumpas komentaras apie naujausią naktinių taikiklių įteisinimo stūmėjų „opusą“ – naktinių taikiklių naudą treniravimuisi ruošiantis Tėvynės gynybai nuo galimų užpuolikų (iš kiek senesnių, bet dar iki šiol tebevalkiojamų serijos – „kova prieš kiaulių marą“; dar senesnes brolių Grimų pasakų lygio versijas jau spėjau primiršti, bet esmė nuo to nepasikeitė). „….“
O svarbiausia – medžioklė nėra ir jokiu būdu negali būti treniruotė mokytis šaudyti į gyvą taikinį, nesvarbu, ar prisidengiant pasiruošimu karui ar kokiam kiaulių marui irgi galvijų kempinligei su paukščių gripu.
Medžiotojas į medžioklę gali eiti tik privalėdamas mokėti saugiai bei užtikrintai elgtis su ginklu ir maksimaliai eliminuodamas nesaugaus ar netikslaus šūvio galimybę. Tuo tarpu treniruotėms yra skirtos šaudyklos, karybos ir savigynos koviniais ginklais mokymams – atitinkami kursai ir/arba įsiliejimas į oficialių šalies sukarintų organizacijų veiklą ir pan. Galų gale – jei jau kalbame konkrečiai apie šernų populiacijos drastiško mažinimo poreikį (ir tą žino bet kuris nors kiek prakutęs medžiotojas) – nepalyginamai efektyvesnis būdas yra tiesiog paršavedžių šernių eliminavimas iš bandos, o tam jokie naktiniai taikikliai nėra būtini (yra ir kitų efektyvių būdų ir metodų, bet vėlgi, tai platesnės diskusijos klausimas, detaliai šiame laiške dėl laiko stokos neaprašytinas).
Etinė / moralinė aptariamo reikalo dalis
Ką gi, kaip ir savaime gavosi perėjimas prie etinės / moralinės šio reikalo pusės.
Ir čia tenka grįžti prie jau trumpai minėto mūsų šalies vidutinio medžiotojo išprusimo ir turimų medžioklės srities žinių bei noro ar nenoro jas gilinti klausimo, atsakymas į kurį sąlygoja tiek bendrą šalies medžioklės kultūros lygį, tiek jį reprezentuojantį supratimą apie medžioklės etiką, moralę, o galų gale – ir tokius elementarius dalykus (ar bent jau turinčius tokiais būti) kaip bazinės žinios apie medžiojamųjų gyvūnų ir kitos su jais koegzistuojančios laukinės faunos elgseną ir jos atskirų rūšių populiacijas įtakojančius faktorius.
Turiu konstatuoti, kad mano (subjektyvia, žinoma) nuomone, vidutinis mūsų šalies medžiotojų lygmuo, kurį gan neblogai atstovauja mūsų medžiotojų asocijuotų struktūrų renkami vadovai (tenka pripažinti, kad čia demokratija tikrai efektyviai veikia – renkami tie asmenys, kurie geriausia atspindi tuos vidutinio medžiotojo lūkesčius ir supratimą) galėtų ir turėtų gerokai pasistengti ugdyti tiek savo, tiek ir savo vadovaujamų bendruomenių pirmiausia medžioklės kultūros, etikos ir moralės suvokimo lygį. Bet, kaip matome ir girdime, svarbiausi prioritetai šiuo metu yra kitur – siekyje įteisinti dar vieną grupę prietaisų, sumažinančių medžiojamųjų gyvūnų ramybės laikotarpį ir išlikimo (gal tiksliau – išgyvenimo) galimybę. Beje, mano žiniomis ir turima patirtimi, minėtų tų organizacijų vadovų tarpe (tiek renkamų, tiek samdomų) yra žmonių, turinčių gerokai kitokią nuomonę, nei oficialiai deklaruojama. Bet šitą galimą „asmenybės susidvejinimo“ problemą turbūt verta palikti jų pačių moralės ir/ar prisitaikymo prie aktyvios daugumos (ar bent jau plėšresnės ir todėl triukšmingesnės jos dalies) reikalui.
Nenorėčiau sakyti, kad prieš kelerius metus plačiai nuskambėjęs atvejis, kai po medžioklėje paleisto šūvio krito stumbro patelė, o „taiklusis šaulys“ sakėsi manęs šaunantis į šerną, atitinka šį vidutinio medžiotojo paveikslą, tačiau tokių irgi daugiau nei pakanka. Ir čia dienos metu – gero matomumo sąlygomis… Galima tik įsivaizduoti (nors net nelabai ir norėčiau), kas kristų po tokių medžiotojų šūvių nakties metu, naudojant naktinio matymo taikiklius, kurių ryškumas (bent jau civilinėje apyvartoje leidžiamų) toli iki tobulo. (Jei kam kilo įtarimų – nuraminu – nors pats tokiais dalykais medžioklėje niekada nesu naudojęsis, bet savo metu aktyviai dalyvaujant reiduose (dažnai naktiniuose) kartu su aplinkos apsaugos inspektoriais, teko susipažinti su įvairiais prietaisais, tame tarpe ir panašiais į aptariamus.)
Ir galų gale – o kam gi to reikia? Nejaugi neužtenka ryto aušros ar vakaro sutemų laiko „palaukiminei“ medžioklei – tykojant ar sėlinant? Ar netgi ir naktį, kai šviečiant pilnam mėnuliui, ant snieguoto lauko bet koks gyvas padaras matomas ir be jokios optikos, nekalbant jau apie paprastą optinį (ne naktinį) taikiklį? Nejaugi taip būtina kiekvieną kartą išėjus medžioklėn būtinai kažką nudobti, suvulgarinant šį per šimtmečius ir tūkstantmečius ritualizuotą procesą iki primityvaus žudymo akto?
Taip, kai kuriose užsienio šalyse (anaiptol ne visose) medžioklėje leidžiama naudoti naktinius taikiklius, o kai kur ir „duslintuvus“ ar dar vienokius ar kitokius keistus prietaisus. Bet kiekviena iš tų valstybių turi ir savitą medžioklės kultūrą bei tradicijas, kartais sąlygojančias tokius sprendimus, kurie pasiteisina toje šalyje, bet toli gražu nebūtinai pasiteisina kitoje. Be to, ne kiekvienas pavyzdys yra sektinas – pvz., dalis ES šalių yra oficialiai įteisinusios prostituciją, bet ar tai taip jau būtinai sektinas pavyzdys?.. Neneigiu, atsirastų nemažai žmonių (galbūt net ir Seimo narių tarpe, ir galbūt tokių atrastume netgi valdančiojoje daugumoje), teigiančių, kad ir šis mano ką tik įvardintas pavyzdys yra šaunus ir sektinas. Kita vertus, pusiau juokais, pusiau rimtai galiu konstatuoti besidžiaugiantis, kad iki šiol dar taip nenusigyventa, jog intymumas taptų pasiekiamas tik už pinigus, o ir medžiokliniai gebėjimai dar taip nedegradavo, kad nesugebėčiau medžioti (ir sumedžioti) be naktinio taikiklio.
Ir pabaigai – taip, suprantu, kad kai kas aptariamą klausimą gali laikyti smulkmena valstybės mastu (jau nešnekant apie geopolitinį mastą), kuriam dėmesio skiriama neadekvačiai daug. Bet iš tokių smulkių dėlionės dalių ir susidaro mūsų sprendimų visumos (o per ją – ir visos šalies) moralinio veido paveikslas. Pagalvokime apie tai, siūlydami ir priimdami atitinkamus sprendimus.
Vienok šis klausimas yra tikrai ne paskutinės svarbos – savo metu tai buvo (o ir dabar liko) ne šiaip raudona linija, o kai ir kas gerokai rimčiau. Dėkoju visiems, paaukojusiems savo laiką perskaityti šį laišką iki pabaigos.
