Šimas Burbulis
Užsėlinau kažkaip vieną sekmadienį Trakų bazilikon į arkivyskupą Gintarą Grušą paveizėti. Kaip tik jis šventovėje mūsų lankėsi. Stebiu susirinkusią parapijiečių bendruomenę: beretėmis apsimaukšlinusios bobulencijos tarpusavyje kažką šurli – murli šnabždasi, o jaunuomenė nepakelia akių nuo išmaniųjų telefonų – elektroninėje matricoje atsakymų į dvasinius klausimus ieško. Taip nyku ir šalta ant širdies paliko. Tai prabilsiu per į tą šventinio maratono pabaigą ir vėl Šventojo Rašto tekstais.
Kainas ir Abelis
Net ne krikščionis žino biblinę istoriją, kaip broliai Kainas ir Abelis aukas Viešpačiui atnašavo. Vienas ant žarijų ėriuką čirškino, o kitas žemdirbystės gėrybėmis bandė visagalį sudominti. Kaip viskas pasibaigė provokatoriui Abeliui, kuris savo geresnėmis aukomis erzino brolį, mes puikiai žinome, bet šiame pasakojime pamirštame, koks apsukrus ir diplomatiškas buvo Kainas. Už Kaino poelgį Viešpats turėjo nubausti jį labai žiauriai, bet Kainas nepabijojo ir atvirose derybose įtikino Visagalį jo pasigailėti ir išleisti keliauti į platųjį pasaulį. Žiūriu aš dabar į mūsų suskystėjusią ir ištižusią žmoniją ir galvoju, kokie gi mes pasidarėme lepšiai nuo tų senų senų laikų, kai buvo tokio tvirto charakterio žmonės kaip Kainas, kuris naudodamasis savo dalykiškumu pats mokėjo už save pastovėti ir neverkšleno jis tada, kad kažkas jo žmogaus teisių negina…
Dovydas ir Galijotas
Kaip jaunas paauglys vardu Dovydas su viena svaidykle nugalėjo dešimteriopai už save stipresnį priešininką Galijotą taip pat visi žinome. Nepasibodėsiu pasakyti, kad 2019 metais Trakų rajone galima būtų sakyti, kad Dovydas – tai laikraštis Galvė, o Galijotas – tai rajono valdininkai. Galijotas, kuris nėra nugalėtas, bet talžomas tada, kai priima neteisingus taktinius sprendimus. Dovydo svaidyklėje yra ne nugludinti akmenys, bet poliarizuotas ir palaidas liežuvis. Bet sunkiausia, kad Dovydas mūšio lauke yra visiškai vienas. Taip, mes žinome iš Biblijos, kad už Dovydo nugaros stovėjo visa kariauna, bet ji buvo nuščiuvusi ir apšalusi stebėjo jaunuolio veiksmus. Taip ir Trakų rajone – įvairūs visuomenininkai ir aktyvistai šlovina „Dovydą – Galvę“, bet patys sėdi apkasuose, iš kurių tik šaukia ir moko: „Davai, maladec, Burbuli, Dovydai.. Va dar apie šituos šunsnukius būtinai tik parašyti nepamiršk“. Tad aš ir noriu paklausti tų aktyvistų, tų kurstytojų fariziejų ir sadukiejų: o ką jūs padarėte vardan laisvo žodžio sklaidos savo krašte? At Jūs per šiuos metus paklausėte, kokiomis sąlygomis ta „Galvė“ turi dirbti? Kaip su ja elgiasi prie tokio valdymo tempo neįpratęs Galijotas? Jūs tik mokate kelti nepasitenkinimą, kad štai popierinio laikraščio „Galvė“ nebus galima užsiprenumeruoti kitais metais. Bet Jums visiškai neįdomu, kodėl rajone vyksta tokie procesai, nes mes visi atpratome matyti toliau už savo nosį, ir toliau už savo delnus, kurių pirštai riesti į save.
Babelio bokštas
Istorija apie Babelio bokštą byloja, kad žmonės kažkada kalbėjo viena kalba ir jie buvo vieningi. Mūsų bendruomenė turi vilties tokia būti. Tikrai. Jūs patys pažiūrėkite – vien Trakuose užsimanė žmonės, kad mieste turi būti ne tik „turistinė“ eglutė, bet ir visų, ir išsikovojom! Vieningai nusprendėm, kad viešai persmeigtos knygos nedera su morale ir pasitelkę į pagalbą profesorius, pareikalavom pašalinti instaliacijas. Ir net čia Burbulis įžvelgia paralelių tarp buvusių bendrapartiečių Vilniaus ir Trakų rajono merų Remigijaus Šimašiaus ir Editos Rudelienės – vienas naktį buvo priverstas lenteles nuiminėti nuo pastato sienos, o kita naktį rūpinosi, kad dingtų „knygų šašlyko“ skulptūra.
Apie Liuciferį
Aš manau, kad biblinis personažas Liuciferis be reikalo yra vaizduojamas kaip demonas. Verčiant Liuciferio vardą iš lotynų kalbos jis reiškia „šviesos nešėją“. Iš visų rajono politinių veikėjų norėčiau išskirti būtent Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių Darių Kvedaravičių. Jis laisvai galėtų būti Liuciferiu pozityviąja puse, nešančią viltį ir tikėjimą šiame Dievo užmirštame krašte. Bet kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kad į valdžią pakliuvę net ir šviesūs žmonės kažkaip pagadinami. Stebiu aš dabar kaip ponas Liuciferis akinukus vis pasitaisydamas ant nosies laviruoja žodžiais, žongliruoja sakiniais: „taip, taip, mes žinome, mums rūpi, būtinai padarysime…“. Bet gyventojas viską pats mato ir supranta, kad daug dalykų lieka tik žodžiais. Kartais net atrodo, kad ponas Liuciferis yra vaikščiojantis kolagenas, kuriam nei vienas veido raumuo nesuvirpa, nei viena raukšlelė nepagilėja nuo kai kurių demagoginių kalbų. Mieliems rajono liberalams belieka tik palinkėti, kad jie saugotų ir globotų savo „šviesos nešėją“, nes be jo partija kažkaip neteks pusės savo energijos ir žavesio. Tuo tarpu kožni žmonės ir patys pamažu grūdus nuo pelų pradeda atsirinkinėti.
Jericho miestas
Šventasis Raštas pasakoja, kaip Jozuė įveikė Jericho miestą. Ir tai jis padarė su savo žmonėmis net neįžengdamas į miestą, o tik sukeldamas reikiamą garsų bangą. Kai kurie tvirtina, jog tą psichologiškai įtemptą akimirką, kai, gaudžiant kunigų ragams, žmonės ėmė garsiai šaukti, įvyko žemės drebėjimas, kuris ir nuvertė miesto sienas. Linkiu mums visiems, kad mes kaip vieninga jėga galėtume ir nebijotume uždavinėti savo valdžiai nepatogius, bet būtinus klausimus ir reikalauti iš jos daugiau negu ji galvoja mes nusipelnėme. Nėra viskas blogai, kaip mums atrodo, sako kai kurie valdžios pasiuntinukai – angeliukai cherubinai. Bet mes nepainiokime skirtingų dalykų, nes viskas kas ir gerai, tai daroma iš mūsų kaip mokesčių mokėtojų pinigų, o mes – perfekcionistai. Visiems gražių ir prasmingų Naujųjų Metų!
