Nusprendžiau paimti ir Jums visiems prisipažinti. Prisipažinti, kad tokio Lietuvos piliečio kaip Šimas Burbulis visai nėra, o už jo nugaros Jums rašinėju aš, Seimo narys Jonas Liesys.
Pirkome, bet nenupirkome
Papasakosiu aš Jums visą tiesą, kaip aš „Galvės“ vasalu tapau. Tiksliau paaiškinsiu, kodėl aš gyvenu dvigubą gyvenimą, kai ir su savo bendrapartiečiais liberalais baliavoju, ir tuo pačiu juos ir visus kitus mikimauzus kritikuoju. Istorija prasidėjo tada, kai buvęs rajono meras ir socialdemokratas, kuris valdė ir kontroliavo laikraštį „Galvė“, nusprendė jį išstatyti ant prekystalio. Tai vyko maždaug 2018 m. vasarą. Šią žinią iš karto suodė Liberalų sąjūdžio Trakų skyrius, nes jie geriausiai iš visų rajono politinių jėgų suprato, kad norint visiškai parklupdyti Trakų rajono valdymą po savo kojomis, reikia uzurpuoti ir regioninę žiniasklaidą. Kad būtų tiesioginis komunikacijos kanalas žmonėms plauti smegenis, o taip pat – girtis, girtis ir girtis. Ir nusprendė liberalų Trakų chebra imti tą laikraštį „Galvę“ ir pavedė net vienai liberalei – dabartinei Trakų rajono tarybos narei – pristatyti pardavėjui avansą. Viskas, trynė liberalai rankom, galvojo kad pasaulis priklauso tik jiems. Bet liberalų nelaimei, staiga išlindo dar vienas pirkėjas, kuris tiesiogiai išėjo į kontaktą su pardavėju. Derybos užtruko neilgai, nes pardavėjas, kaip senas politikos strategas suprato, kad pasitraukiant iš Trakų rajono viešojo gyvenimo reikia tikrai nors vieną gerą darbą padaryti – laikraštį parduoti ne vietiniams politikos provincialams, kurie tą laikraštį paverstų panegirika persmelktu nuotraukų albumu su politikų chariomis, bet tiems, kurie turi pakankamai entuziazmo prigesinti šypsenas tose chariose. Štai ir viskas, laikraštis iš liberalų panosės galima sakyti buvo nušvilptas, o man beliko tik įsidarbinti „Galvėj“ kaip jų informatoriumi. Tiesiogiai, aš ten nedirbu, bet „Galvei“ užtenka vien tik į mane pasižiūrėti ir jiems iš karto kyla visokių kūrybinių minčių.
„Galvė“ kursto nesantaiką
Greičiausiai ne vienas iš Jūsų rajone jau girdėjo sklandant sparnuotą frazę „„Galvė“ kursto nesantaiką“. Turiu Jums pripažinti, kad šią frazę sugalvojome mes – politikai – specialiai tam, kad atmuštume dalį „Galvės“ skaitytojų. Bet efektas buvo priešingas. Aišku, mažas procentas praplautasmegenių šiai mūsų sugalvotai nesąmonei patikėjo, bet dar daugiau žmonių pradėjo domėtis ir skaityti tą „Galvę“. Teisybė yra tame, kad „Galvė“ pasėjo trydą tarp rajono politikų, kurie buvo įpratę tyliai, ramiai sėdėti prie lovio ir kaip žiurkės sukti savo varkes. O čia išlindo kažkoks bebaimis laikraštukas ir davai visus tarkuoti. Man net baisu pagalvoti, kiek ta „Galvė“ yra prikapsčiusi dar ir laukia tinkamos progos paviešinti. Aš esu Editai ir Dariui kiek kartų sakęs, apsiraminkite Jūs, esate dar neapsiplunksnavę maži viščiukai, kurie nesupranta, kad jeigu nepavyko nusipirkti tos „Galvės“, tai dabar reikia eiti pas ją su lagaminu ir tartis, kad jie nustotų mus purtyti. Bet ne, viščiukai per savo mažus gerklekus toliau tyliai cypauja, krykštauja nepatenkinti, bet žirnio dydžio ambicijos neleidžia jiems priimti protingą diplomatinį sprendimą. Mat rajono grietinėlė įžeista jaučiasi, kad juos vis kažkas per kritikos tarką pratarkuoja. Pastebėjau, kad ir rajono žmonės kažkokie drąsesni pasidarė, tarsi įtampa nuo jų atslūgo, suprato, kad jie gali be jokio politkorektiškumo visą tiesą rajono valdžiai drėbti ten, kur ji besmegeniškumą savo demonstruoja. Vis primenu aš savo chebrai dar viduramžiais atsiradusią „dviejų kalavijų“ doktriną, kuri ir pabrėžia, kad nebūna taip, kad valdžia yra sutelkiama vienos kolonos rankose. „Dviejų kalavijų“ teorija tą ir skelbia, kad pusė valdžios priklauso karaliui, o kita pusė – popiežiui. Tegul Edita ir toliau vaidina sau karalienę, bet tegul nepamiršta ji, kad Romos popiežius rajone tai „Galvė“. Tokia ta „Galvė“, kuri turi galių, bet kokį nepaklusnų politiką ekskomunikuoti nuo politinės religijos. Šiurpu net prisiminti istorijos krumpliaračius. Kas vartė istorijos vadovėlius įdėmiau, tas atsimena net tokią frazę „ėjimas į Kanosą“, kai karalius ant kelių pas popiežių atšliaužė… Ar gi nematote analogijos, kai pagal „Galvės“ ritmą per trumpą laiką į rajoną važiavo visokios televizijos tai dėl Rūdiškių senelių namų maklių, tai dėl vandens kokybės, tai dėl neteisėtos būstų privatizacijos. Galvojate man lengva stabėti, kai po kiekvieno tokio išpuolio maniškiai rajono valdininkai pradeda daryti tai, ką geriausiai ir moka – išstatę kiaulės akis toliau į televizijos kameras meluoti.
Ieškom sąjungininkų
Po to, kai gavome kaip šlapiu skuduru per skruostą nuo rajono „Romos popiežiaus“, pradėjome ieškoti kitų sąjungininkų. Gal ir patys pastebėjote, kaip mes dirbtinai, nenatūraliai pradėjome blatintis prie UAB „Trakų žemė“ direktoriaus Juozo Vercinkevičiaus. Jau Darius ir Edita važiavo į „Trakų žemė“ būstinę murksėti Vercinkevičiui, ir aš per šių metų kovo 11 – osios iškilmes jam įteikiau padėką. Kaip pasaulyje įvyko bažnyčių schizma, taip ir mūsų rajone – jeigu nepavyko mums susitarti su „Romos popiežiumi“, tai bėgame pas jau neegzistuojančio Konstantinopolio patriarchą Vercinkevičių. UAB „Trakų žemė“ direktorius yra suktas lapinas, vis pučia stipriais plaučiais, veja į šalį jį atakuojantį saulėlydį. O suktumas jo tame, kad jis ir su politikais flirtuoja, bet slapčia trina rankomis ir džiaugiasi, kad „Galvė“ mus po taikikliu laiko. Bet visų niuansų nepasakosiu, kadangi suktas lapinas žino, kad bučiuotis su politikais pavojinga, nes ir jis greitai po taikikliu gali atsidurti už bendrininkavimą. Kai reikia, tai Konstantinopolio patriarchas tikrai moka užaštrinta plunksna rašyti. Labiausiai man patiko, kai kažkada rajono spauda rašė apie Trakų rajono savivaldybės administracijos patalpose esantį slaptą kambariuką, kuriame vykdavo tokios politikų bakchanalijos, kokios Jums net nesisapnavo. „Chi chi – cha cha“ ir „ochi – vzdochi“ garsai sklisdavo iš to kambariuko, dėl savo karjeros kai kurie politikai ten „kalbėdavosi“ ypatinga gestų (ar kūno?) kalba. Aštrus, į jūros dumblius panašus kvapas tame kambariuke sako dar jaučiasi iki šiolei.
Nepasitikiu savo partija
Tai va, pradėjau dirbti „Galvės“ informatoriumi ir kuo daugiau savo partiečius stebiu iš šono, tuo labiau matau, kad nėra pas mus tikrų lyderių, o nauji tikrai gabūs žmonės nenori pas mus eiti. Va, neseniai vyko partijos susirinkimas, kur rinkome nauju skyriaus pirmininku Editą, o tiksliau siekėme, kuo greičiau nuo partijos vairo patraukti Nijolę, nes jeigu ji ir toliau vadovautų, o „Galvė“ giliau kasti pradėtų, tai greitai mūsų skyrius į dugną nueitų. Mačiau savivaldybės administracijos planą, vėl prisigalvojo kažkokių sveikos gyvensenos projektų po keliasdešimt tūkstančių, kuriuos greičiausiai susižers patys žinote kas. Tame partijos suvažiavime į savo partijos gretas net priėmėme vieną Lentvario gyventoją, tokį chuliganų tramdytoją. Dar neseniai jis savo ilgu liežuviu ant mūsų, liberalų, varė, pasakojo, kaip neteisingai viena statybų bendrovė rajone dirba, kaip Edita namus statosi Lentvaryje, kaip jis vaikystėje ikrus valgė pas garsiausią rajono anytą, kai ji dar gūdžiais laikais Vilniuje vienoje chemijos pramonės įmonėje dirbo. Daug ko pripasakojo. Bet štai, dabar jis jau „mūsiškis“. O ką Trakų seniūnė ir mano visuomeninė padėjėja Vilma Puišienė daro? Pamiršo, kad ji yra viso miesto gyventojų atstovė, o ne vienos interesų grupės gynėja. Vyksta Kovo 11 – osios minėjimas prie Trakų kultūros rūmų, žodis suteikiamas ponia Puišienei, o ji ima ir pradeda visiems dėkoti mano, tai yra Seimo nario Jono Lieso vardu. Ta pati seniūnė, kuri dievagojosi, kad jos kaip seniūnės tikslas bus suvienyti trakiškius. Geras suvienijimo būdas, kai visiems reklamuoji tik vienos partijos vieną Seimo narį. Kaip sakant, būsi draugas, jeigu būsi mūsų partijos narys. Žinote, tikai man jau viskas įgriso ir atsibodo, nes vėl prasideda visos tos pakazuchos, paradai – maskaradai prieš artėjančius Seimo rinkimus. Vėl tos lėktos viešosios kalbos, važinėjimas ir agitavimas per kaimus, kuriuose nesilankiau paskutinius ketverius metus nuo patekimo į Seimą. Vėl visi prisimins mano Mercedes GLC 220, kuro kaina 40 tūkst. eurų, nors buvau deklaravęs turto už 41 tūkst. eurų plius santaupos 59 tūkst. eurų. Vėl visi prisimins seną istoriją, kaip aš nemokamai gyvenau Seimo viešbutyje ir neketinau mokėti mokesčių, nors Vilniaus misto administracinės ribos nuo Rūdiškių nutolusios tik 25 kilometrai. Vėl visi kalbės kaip aš neva suklastojau Seimo valdybos sprendimą. Kalbės ir apie tai, kad Generalinio prokuroro buvo prašoma ginti viešąjį interesą ir panaikinti mano, kaip buvusio Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus priimtus įsakymus dėl sklypų. Neabejoju, kad kritikuos ir mano įstatymo projektą, kai aš siūliau leisti Seimo nariu būti renkamam asmeniui, kuriam jau suėjo 21 metai. Arba kalbant paprastai, buvau už tai, kad didžiais politikais galėtų tapti mūsų partiečiai be išsilavinimo. Viskas man jau gerklei kaip ašaka sėdi. Noriu vėl būti paprastu, paliotnu Rūdiškių mokyklos fizinio lavinimo mokytoju. Kažkaip neigiamai mane paveikė ta politika. Sau artimuose Rūdiškėse galiu ir šūkauti, ir rėkti, ir anekdotus pošlus skaldyti, o kai reikia viešai kokią ilgesnę kalbą pasakyti tada prasideda „nei aaa, nei bėėė, nei kakariekūūū“. Noriu ramiai išeiti sau į pensiją ir oriai leisti pinigus „Trasalio“ teritorijoje besikuriančioje slaugos sanatorijoje. Pamatysite, ten ne šiaip sau šuns papas bus, o tikrai mini Šveicarija, kur ne beširdžiai vaikai savo senus tėvus veža į senelių namus, bet kur patys bagoti seneliui veržiasi!
Šimas Burbulis balsuos už advokatą
Aš Jums atvirai sakau, kam Jums toks Seimo narys kaip aš? Geriau balsuokite už naują profesionalų kartą, kuriems ir išsilavinimas, ir erudicija, ir principingumas leidžia būti tikrais tautos atstovais. Todėl mano rekomendacija būtų balsuoti už mūsų kraštietį, advokatą Vydūną Sadauską. Nors jis man labiau panašus į sausą teoretiką be cinkelio, bet jaučiu, kad jis bent sąžiningas. Jūs turbūt jau girdėjote kalbas apie advokatą, kuriam nenusisekė Trakų rajono vietos savivaldos rinkimai. Tai va, 2015 m. į taryba ir į merus kandidatavo būtent ponas advokatas Sadauskas, bet taip nutiko, kad ne sutinkama šutve jis susidėjo, dar pats jis negalėjo patikėti, kad Trakų rajone rinkimai taip masiškai gali būti… Gerai, arčiau temos. Tas Vydūnas Trakose nieko nelaimėjo, bet buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą. Paradoksas, ar ne? Teisybė, savam krašte pranašu nebūsi, bet jeigu jis keltų savo kandidatūrą Trakų rinkimų apygardoje, tai šansai būtų jo dideli ir be jokių skrupulų kaip Burbulis sakau, kad palaikyčiau būtent jį. Tokiu būdu greitai mes užčiauptume kritikams charias, kad rajone nėra nieko geriau už Editą. Tikrai yra, tik juos mes patys turime ištraukti į viešumą ir įtikinti pabandyti. Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad ponas Vydūnas priklauso Artūro Zuoko partijai ir gina jo interesus dėl Žalgirio bazės. Bet ir čia matau vien tik pranašumus. Jeigu Zuokula yra linčiuojamas dėl to, kad iš Vilniaus nugvelbė milijoną, tai reikia pasakyti, kad milijoną nufirinti ir neatsiėsti taip pat reikia turėti talento. Ypatingai, jeigu tu moki ir vogti, ir tikrai kažką gero savo miestui padaryti. Skirtingai nuo mūsų vietinių valdininkų – chalopų, kurie eina į savo darbą ir vis galvoja, kaip šiandien dešimt litrų saliarkos nurašyti, kaip savo draugeliui mažos vertės viešąjį pirkimą prasukti, kaip savo prietelių įdarbinti šilumos tinkluose ar vandenyse, kaip konkursą parengti pagal družbano individualiąją charakteristiką, kaip atplėšti konkursinį voką ir pažiūrėti, kokią kainą pasiūlė konkurentai ir taip toliau. Toks būtų mano politinis raskladas. Trakų – Elektrėnų teritorijoje yra ir daugiau rimtų profų, kurie galėtų, o gal ir norėtų pasitarnauti rajonui. Štai garsus žmogaus teisių gynėjas Algimantas Šindeikis. Kovoja dėl Užutrakio gyventojų pareikštų pretenzijų. Jis ir buvęs visai rimto žurnalo „Veidas“ redaktorius. Ką, situacija pablogėtų, jeigu jis sėdėtų taryboje vietoje kokio nors etatinio rankų kilnotojo ar tylenio? Tikrai turime mes savo tėvonijoje daug rimtų ir talentingų žmonių, kurie galėtų iš rajono padaryti aukso vertės grynuolį. Lieka kitas klausimas – ar jie patys nori eiti su Edita, Jonu ar Nijole kartu (?).
Vietoj epilogo
Čia aš, Šimas Burbulis. Visus sveikinu su Melagių diena. Jeigu buvo tokių, kurie patikėjo, tai pranešu, kad tokį tekstą neparašė ir negalėjo parašyti Seimo narys Jonas Liesys. Burbulis lieka Burbuliu – Lietuvos Respublikos pilietis, Paluknio kaimo gyventojas, kuris Dzūkijos miškuose verda samagoną ir vargo sau nemato.
