Čia aš, Šimas Burbulis. Štai jau baiginėjasi pirmoji ir kartu paskutinioji pakilioji naujųjų mokslo metų pradžios savaitė. Euforija pasiekė savo piką ir tuoj vėl eksponentiniu greičiu smigs į rutininę smegduobę.
Šventės laiką derino su politikais
Net pirmasis skambutis visose Trakų rajono mokyklose dzingsėjo ne taip, kaip visada. Gal dėl to, kad šiemet Trakų rajono politikos elitas kaip vasalinis šuva nubėgo stypsotis ten, kur buvo atvažiavęs feodalas Nausėda – į Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Iš pradžių pripratina mus visus prie niūrios realijos, kad visas Trakų rajono savivaldybės administracijos Trigalvis slibinas kartu su Seimo darbuotoja Edita Rudeliene priešakyje būtinai dalyvauja visų rajono mokyklų pirmajame skambutyje, bet vienais metais tiesiog pyst ir pradingsta…
Dairaisi, ieškai, žiūri, kur ta Editočka, kur mūsų pirmasis berniukas meras Andriukas, bet nieko nematai. Tik kokį nors vidutinės grandies valdininkėlį, pasiuntinuką knechtą, kuris kaip ir per visas iškilmes kalba ne savo žodžiais, bet būtinai yra įgaliotas ar net įpareigotas kalbėti mero vardu…
Žinoma, šiemet atsirado tam tikras atokvėpis, kad mokslo metai ne visose rajono mokyklose prasidėjo su Seimo rinkimine kampanija. Bet štai Senųjų Trakų Kęstučio progimnazijoje pirmasis skambutis, kuris ir turi simbolizuoti ankstyvai patekančią saulę su nešamomis žiniomis ant jos karūnos, buvo užvėlintas net iki 11 valandos. Ir viskas dėl tos pačios Editačkos, kad ji suspėtų Trakuose su Nausėda pasiselfinti, o tada atskubėti į Senuosius Trakus.
Tokiame politinių klounų krašte kaip Trakų rajonas vis dar gaji tradicija, kad švietimo įstaigos tarnauja ne naujajai kartai, o sustabarėjusioms politikos vidutinybėms su tuteišu akcentu. Ir nemėginkite man pūsti į akis arabų, kad mokykla nederino pirmojo skambučio laiko su politike.
Drąsi direktorė ar neatsargi pleputė?
Trakų rajono švietimo sistemos puvimą gali indikuoti vienas svarbus faktorius, dėl kurio turėtų suklusti rajono valdžia. Burbulis įsidėmėjo Trakų pradinės mokyklos direktorę Dalią Šidlauskienę ne vien dėl jos į išorę skleidžiamo moteriško žavesio, kuris gali iš proto išvesti ne tik velnią, bet ir Dievo tarną…
Ne tik. Ponia Dalia turi ir principingai įdomią viziją dėl Trakų rajono švietimo ateities. Tiksliau ji jos neturi, nes vizija, pirmiausiai, reikia tikėti. Mokyklos vadovė ne kartą yra pareiškusi, kad savo atžalos pradinuko ji nė už ką neužrašys tolimesniems mokslams į Trakų „vytautinę“, Lentvario „šimelionkę“ ar bet kokį kitą rajono atžalyną. Tik Vilnius ir taškas.
Geriau papildomi nepatogumai transporto kamštyje ir sugaištas laikas kelionėje, bet ne „čia ir vietoje“ eilinė mokykla. Ir tai savo pavyzdžiu jau parodė ne viena Trakų rajono šeima, kurios nuostatos tokios pačios.
Tad Burbulis paragintų Trakų rajono savivaldybės administraciją padaryti ne galimai klastojamas apklausas apie tai, ką gyventojai galvoja apie Trakų rajono valdžios darbą, bet surinkti statistiką, kiek Trakų rajone gyvenančių tėvų savo 5-12 klasės vaikus leidžia ne į oranžines vietines mokyklas, bet veža į sostinę.
Tarnauja ne mokyklos bendruomenei, o valdžiai?
Atrodo, kad puiki mūsų rajono lokacija, o tiksliau jo prisišliejimas prie Vilniaus, savaime išsprendžia šią problemą. Dėl to ir tokiam žygdarbiui pasiryžę tėvai nekelia didesnio triukšmo vietoje, nedūsina politikų dėl prastų rajono mokyklų reitingų valstybės mastu, dėl tragiškai išlaikomų valstybinių egzaminų. Dėl to ir vietinei valdžiai vaidenasi, kad su švietimu rajone viskas tiesiog puiku.
Čia jau atskirai reikėtų aptarinėti ne vien mūsų vaikų galimybes gauti tinkamą vidurinį išsimokslinimą, bet ir paliesti mokytojų temą, jų statusą, jų emocinę būklę ir visas tas intrigas, kuriose jie priversi dalyvauti, jeigu nori išsaugoti savo darbą, ar tiesiog gerus santykius su „valdžia“.
Nū grynai tokia nuvargusi vargšė atrodo Trakų „vytautinės“ direktorė Jolanta Martyncevienė, mąstymo mokyklos vadovė, kuri visą vasarą turi ne tik ruoštis naujiesiems mokslo metams, o paskutinėmis dienomis dar nemiegoti ir dėl prezidento priėmimo, bet ir dalyvauti Liberalų Sąjūdžio sąskrydžiuose, priverstiniu nurodymu ten reitinguoti savo šeimininkę Editą Rudelienę, kad ji rinkimų sąraše užgrobtų kuo aukštesnę vietą, kuri leistų ir vėl jai prasmukti į Seimą.
Ar gali tokia politiškai angažuota mokyklos vadovė kažko ne šiaip paprašyti, o net pareikalauti iš Trakų valdžios vardan savo mokinių ir mokytojų, vardan visos mokyklos bendruomenės, kurios aktų salė neturėtų būti suprasta kaip tribūna liberalės Rudelienės tuštiems lozungams? Vargiai.
Jeigu tokia kaip Šidlauskienė nevengia mušti kumščiu į stalą ir kaip mantrą kartoti, kad Trakų pradinę mokyklą ji nori paversti prestižine, tai daugelis kitų mokyklų vadovų – partiniai statistai bijo pasakyti net „ai ir oj“.
Apie empatiją pastoviai kalbantį politiką
Šauniosios apgaulės iliuziją dar labiau sutirština ir toks Trakų rajono lozunginis už švietimą atsakingas vicemeras Jonas Kietavičius. Čia yra tikras politikos burtininkas, kuris nuolatos kaip užvestas kalba apie bendrystę ir empatiją.
Kažkas su mūsų visuomene tikrai negerai, jeigu „iš viršaus“ jai yra nuleidžiamas koks nors įmantriai madingas žodis, kurį visi ir pasigauna. Pradžioje turėjome „toleranciją“, o dabar visi kalba tik apie „empatiją“.
Jau Burbuliui tikrai netrūksta to gebėjimo įsijausti į Trakų politikų emocinę būklę, tos empatijos, nes jis puikiai žino, kad toks savanaudis Jonas Kietavičius gali būti pats pavojingiausias švietimo politikos įgyvendintojas rajonui.
Kas gali būti geriau kaip viską užglaistyti tolerancija ar empatija? Komunizmo laikais virš laukų skraidydavo tokie kukuruznikai, kurie pesticidais iš viršaus purkšdavo kenkėjus. Dabar gi mūsų valdžia tais kenkėjais laiko būtent mus, tuos pačius, kurie bent mintyse drįsta suabejoti valdžios sąžine.
Štai dėl ko valdžia ir paleidžia savo naujus kukuruznikus ir iš viršaus pučia mums naujus lozungus apie toleranciją, apie empatiją. Kad turėtume įvairiausių kitų užsiėmimų, bet ne laiko stebėtis valdžios bukaprotiškumu ar asmeninių interesų tenkinimu mūsų visų sąskaita.
Sąskaitos yra, o inventoriaus nėra
Burbulis ir klausia, kur gi dingo tie keli liberalai, kurie jau buvo pradėję kalbėtis su juo apie tuos šauniuosius laikus, kai puikusis Jonas Kietavičius vadovavo Lentvario M. Šimelionio mokyklai?
Koks grandiozinis renovavimo projektas buvo įgyvendintas mokykloje, kiek pinigų ten buvo sumerkta, o tiksliau turėjo būti sumerkta, nes Trakų liberalai atliko auditą ir nustatė, kad sąskaitos apie perkamą inventorių mokyklai yra, bet paties inventoriaus tai nėra.
Auditoriai nustatę ir visą sąrašą švietimo įstaigai nebūdingų daiktų sąrašą. Tarp tokių pirkinių buvo židinys, kurio „šimelionkėje“ įmontuoto taip niekas ir nesurado.
Mieli Trakų liberalai, tai kur dingote su savo tokiu užsidegimu viską paviešinti? Nū gi Burbulis dabar kaip beprotė Janutienė dronų nekels ir viražų virš pono Jono namų nedarys, kad mažu židinio viduje nepastebėtų.
Ar jūs tiesiog paskutinę dieną, kai reikėjo atnešti visą dokumentaciją Burbulio publikacijai, staiga prisiminėte, kad esate koalicijos partneriai su pačiu skaidriausiu krikščionių demokratu?
Štai dėl ko ir užmojis įgyvendinti rajone „Tūkstantmečio mokyklos” projektą skamba įtariai ir nepatikliai, nes kas ten žino, kur nuguls įsisavinti milijonai.
Tokia būtų kukli Burbulio įžangėlė į švietimo sistemą pirmąją rugsėjo savaitę, bet jau anonsuoja Burbulis, kad tikrai pagvildens ir konkrečius skaičius, konkretų mokyklų vadovų trypčiojimą ir myžčiojimą vietoje to, kad tiesiog imtų ir pareikalautų iš valdžios daugiau nei ji numeta apgraužto kaulo pavidalu ir žada, žada, žada…
