Čia aš, Šimas Burbulis. Trakus sudrebinęs skandaliukas apie tai, kad Trakų ligoninė netinkamai pasirūpino pacientu, nes tuo metu visas kompetentingas skyrius buvo išėjęs atostogų, paskatino mane vienai Trakų privačiai gydymo įstaigai padaryti nedidelę reklamą.
Po ilgų empirinių stebėjimų priėjau prie išvados, kad geriausią išsimokslinimą ir geriausią gydymą žmogus gali gauti tik privačiame sektoriuje. Ir šiuo klausimu esu visiškas liberalas, Miltono Friedmano ekonomikos mokyklos pasekėjas. Ateina laikai, kai valstybės (o galbūt labiau savivaldybės) praranda savo pranašumą konkurencijoje su privačiu sektoriumi dėl kokybiškų paslaugų teikimo gyventojams. Ir krūva faktorių indikuoja tokią ateities perspektyvą.
Atvirai sakau, kad mano ankstesnės kelionės į Trakų polikliniką prasidėdavo mažyte maldele atsiklaupus prieš namų altorėlį. Ne dėl to, kad aš bijau daktariukų ar skiepų. Priežasties slėpinys yra kur kas kuklesnis, paprastesnis, bet tuo pačiu galintis nutikti tik archajinėje medicinoje, už kurią yra atsakinga valstybė (savivaldybė). Aš tiesiog visada bijodavau Trakų poliklinikos registratūros.
Jusdavai, kad pravėrus poliklinikos duris tu iš karto užsiraudavai ant karinio bunkerio, už kurio siaurų langelių matydavai rūsčiais veidais tūnančius nacius, pasiruošusius ne tau pagelbėti, bet tave sušaudyti kaip sąjungininką per Diunkerko išsilaipinimą 1940 metais.
Trypčiojimas prie registratūros langelio primindavo įkaitų dramą, užsitęsiančią ilgiau nei visas vizitas gydytojo kabinete. Tas registratūros darbuotojų įtarus ir įkypus žvilgsnis atrodytų tave iš karto nuskanuodavo. Visa savo kūnų esybe galėjai justi tarytum tau ką tik padarė rentgenogramą ir kardiogramą. Nedidelis kūno virpulys, šalto prakaito lašai ir išgąstis tave akimirksniu permainydavo į rašytojo Jose Saramago blankių ir liūdnų novelių herojų.
Aš iki šiol neturiu atsakymų, kodėl paprasčiausios tavo medicinos kortelės ieškojimas bendroje kartotekoje pavirsdavo didžiausiu skandalu. Stoviniuojant prie registratūros tavyje pabusdavo kažkoks kaltės jausmas, kad savo apsilankymu valdiškoje įstaigoje tu ką tik sudrumstei registratūros darbuotojų amžinąją siestą. Rojų ir patogumus, kuriuos jos geidauja užsitikrini dar šioje žemėje, dar savo bunkeryje. Kaip gali kažkoks paliegėlis trikdyti kruasano ar bulkutės valgymo ceremoniją…
Pagrindinis bunkerio darbas – padavinėti medicinos korteles, o pagrindinis pomėgis – rinkti pletkus apie pacientus. Pakakdavo tik išeiti iš poliklinikos, nueiti iki autobusų stoties, kad suspėtum į Trakai-Paluknys maršrutkę, o jau sutikdavai pažįstamą Boguslavą, kuris greitakalbę iškošdavo: sveiks, Burbuli! Musėt vėl triperį pasigavai, kad šiandien špitolėje lankeisi!… ką padarysi, juk pagrindinis mažos provincijos gyvenimo variklis, perpetum mobile, yra apkalbos ir pletkai. O jų ištakų šaltiniai – valdiškose įstaigose tave aptarnaujantis personalas.
Nemažai streso sukeldavo ir tie atvejai, kai šaltuoju metų laiku norėdavai pasikabinti paltą priešais bunkerį esančioje kabykloje, nes poliklinikoje, matyt, net patiems darbuotojams nebūdavo aišku, kas iš tavęs turi paimti, o vėliau grąžinti tavo apdarus.
Po tavo prailgusio laukimo rūbinėje tu staiga pajusdavai, kaip koridoriuje ant žemės garsingai krenta švabros medinis kotas ir prie tavęs artėja valytoja, paprastoji moterėlė, kuri parodydama tau gailestingumą, paima iš tavęs paltą ir paduoda tau numeriuką. Viskas kaip teatre – atiduodi savo rūbus, gauni savo numeriuką ir laiptais keliauji aukštyn, į savo paskutinę premjerą…
Kodėl paskutinę? Todėl, kad poliklinikos koridoriai primindavo gyvulinius ešelonus su suoliukais, ant kurių sėdėdavo visi kosėjantys, čiaudintys, snargliuojantys. Blanki koridoriaus šviesa sukeldavo marią būseną, kad tu jau skaistykloje. Bet prasivėrus daktaro kabineto durims, iš už kurių patvindavo ryški dieviška šviesa, pamatydavai medicinos sesutę, Eskulapo padėjėją, kuri sušukdavo „kas sekantis“ ir suteikdavo tau vilties, kad tu nenumirsi kartu su likusiaisiais ant suoliuko, nes priėmimo valandos šiandien jau pasibaigė, o ryte išduotas talonėlis bejėgiame delniuke ištirpo nuo prakaito rasos.
Ir tik po susidūrimo su XXI a. pandemija mes pradedam suprasti, koks baisus ir koncentruotas bacilų ir bakterijų užkratas tvyrodavo tame koridoriuje, kuris galėdavo tave, sveiką vyrą, staigiai parklupdyti ant kelių prieš paskutinįjį teismą, nors tu čia užsukai tik išsiimti medicininę pažymą, reikalingą transporto priemonės vairavimui…
Kas pateko į pragarą, tas netiki, kad yra rojus. Bet aš manau, kad savotišku išganymu, alternatyva Trakų poliklinikai galėtų būti Trakuose atsiradusi medicinos įstaiga „Medica“.
Jei ne mano žmona Izolda, tai apie tokią galimybę net nebūčiau suuodęs, čia ji mane ant kitokio sveikatos greitkelio užvedė, kai pasakė, kad savo medicinos kortelę iš Trakų poliklinikos galiu persirašyti į „Medica“ kliniką, esančią Trakų centre. Žodžiu, jie ten kažkaip bendradarbiauja su ligonių kasomis.
Taip ir padariau. Persirašiau. Ir žinote, kol kas tfu tfu tfu, įspūdis visai teigiamas. Užeini vidun, tave registratūroje pasitinka malonaus veido administratorė Jolita, kuri savo saldžiai skaidriu balseliu tave gali veikti taip raminančiai, tarytum tu čia pat jau praeini kažkokią terapiją. Eilių nėra, visi tik pagal užsirašymą, jeigu gydytojas vėluoja tave priimti, tai sesute skuba tavęs atsiprašinėti.
Ar man pasisekė tą dieną, ar tai įprastinė veikla, kad man paskirtas jaunas vyras mane visaip ir kitaip tikrino nuosekliai, kad jaučiau didelį malonumą, jog kažkokiam privatininkui pagaliau parūpo mano sveikata, nors iš kitos pusės aš ir vėl buvau atvykęs tik išsiimti medicinos pažymą vairavimui. Aišku, dėl tokių formalumų būtų buvę geriau eiti į Trakų polikliniką, kur dėl masinio žmonių konvejerio tavo ligų kortelę pildantis valstybės deleguotas gydytojas net akių nuo stalo nebūtų pakėlęs, kad pažiūrėtų, kas tu toks…
Vietoj epilogo
Grįžtant prie „Galvės“ mergų išnagrinėtos Trakų ligoninės ataskaitos, kurioje medicinos įstaiga trimituoja, kad jų pacientų pasitenkinimo lygis siekia 97 procentus, turiu pasakyti štai tokį savo pastebėjimą. Visi iš asmeninės patirties suprantame, kad toks arti tobulybės įstaigos išvestas skaičius yra nerealus, ypatingai Trakų rajonui. Net Lukašenka ir Putinas per visuotinius rinkimus surenka mažesnį procentą balsų.
Kodėl taip yra? Kodėl įprastiniai įstaigos klientų pasitenkinimo lygį matuojantys rodikliai yra iškraipomi? Priežastis gali būti labai gluminanti – ligoninės dalininkas, prižiūrėtojas, yra savivaldybė. Ligoninės metines ataskaitas tvirtina politikų taryba, todėl jeigu ligoninės vadovas neįtinka valdančiajai politikų grupuotei, ji tokį įstaigos vadovą gali atleisti. Kad būtų kuo mažiau priekabių, ligoninės vadovas taip išpudruoja ir savo naudai iškraipo metinę ataskaitą, kad ji kuo geriau pridengtų jo užpakalį.
Kodėl tokių nesąmonių negali atsitikti privačiame gydymosi sektoriuje? Todėl kad privačios įmonės akcininkai supranta, kad jeigu kris gydymo kokybė, jeigu klientų pasitenkinimo lygio matavimas parodys kuklius rezultatus, tuomet kris ir medicinos įstaigos pelnas bei autoritetas.
Todėl jeigu privati įmonė gauna tikro tyrimo tikrus rezultatus, kurie parodė, kad klientų pasitenkinimas tesiekia 50 procentų, tai įstaigos vadovybė galvoje ne apie tai, kaip metinėje ataskaitoje dirbtinai pakelti rodiklius iki 97 procentų, bet orientuojasi į įmonės strategijos kūrimą, kad iki kito ataskaitinio laikotarpio šie rodikliai tikrai priartėtų bent iki 80 procentų.
Bet šiaip saugokite save, įsiklausykite į savo organizmą, stiprinkite imunitetą vasarinės gamtos duodamomis gėrybėmis, nes medicinos mokslas, kuriuo pastaruoju metu taip pasitikime, vis dar negali atsakyti, kodėl virusas vienus paguldo į sunkų ligos patalą, o kitiems kaip besimptomis vanduo nuo žąsies nubėga.
Nū, Burbuliui su čierkelės atsisakymu sunkiau, tačiau pypkę seniai į šalį atidėjo. Ir kas žino, gal mano galimybės tokios pat, ar net aukštesnės už tą, kuris pasiskiepijo, tačiau teršia savo plaučius rūkalais.
